Jam ypač netiktų rekomendacija „pažiūrėti kada nors vėliau“, nes įžangine scena patraukiančiam ir susikaupimo reikalaujančiam lėto ritmo kūriniui būtinai reikalingas didelis erdvus ekranas su kokybišku vaizdu ir garsu. Sąmoningai nublukintos spalvos, 35 mm kino juostos iliuzija, septintojo dešimtmečio skirtingų žanrų filmų deja vu, rinktinis anų laikų muzikos albumas ir šaltojo karo Argentinoje aidai.
Tikrus įvykius mistifikuojantis paslaptingasis trileris turėtų lengviau sudominti žiūrovus, kurie mėgsta narplioti kriminalines intrigas, nepamiršta istorijos, šiek tiek susigaudo politikoje ir moka žavėtis aktorių talentu. Filosofiškai brutalią, aštrią ir paradoksalią akistatą dvi Pietų Amerikos garsenybės Dario Grandinetti („Šiuolaikinių žvėrių“ gaujos narys, ištreniruotas paties Pedro Almodovaro) ir Alfredo Castro (Pablo Larraino čilietiškų filmų siela) sukuria aukščiausios prabos vaidyba.
Vis dar jaunas ir ambicingas režisierius Benjaminas Naishtatas atverčia iki smulkmenų ištirtą skaudžiausią Argentinos istorijos laikotarpį, kai bundančiam diktatoriškam režimui neparankūs žmonės tiesiog pradingdavo be žinios. Tuomet niekas nejautė kaltės dėl šiurpių nusikaltimų ar tiesiog šaltakraujiškai užsimerkdavo dėl ramesnės asmeninės gerovės. Iš naujo prisikeliančių fašistų atakas prieš kitaip mąstančiuosius laimindavo ir purvinai susitepę Katalikų bažnyčios kunigai. 1975-aisiais šalį sukaustė chaosas, baimė, paranoja ir korupcija. Net stipriausius palauždavo šnibždamos paslaptys, gąsdinanti nežinomybė, psichologinis smurtas ir agresyviai skleidžiama neapykanta. Tai buvo laikai, kai Argentinos piliečiai užgniauždavo savo sąžinę ir dėdavosi apsimetėlių kaukes, kad patys nepatektų į spąstus ir išliktų gyvi.
Nepaisydamas slegiančios atmosferos, Benjaminas Naishtatas sukūrė įspūdingą reginį, kuriame ryškiai susipina amerikietiškų detektyvinių film noir įtampa, įmantri septintojo dešimtmečio kino vizualika ir išsamiai sukauptas disko muzikos garso takelis. Laikmetį autentiškai grojančias filmo melodijas geisite kuo greičiau per „Shazam“ išsisaugoti „Spotify“ paskyroje. Nenustebkite išgirdę originalią Tony Ronaldo dainą, kurią nukopijavo lietuviškos estrados maestro Stasys Povilaitis masiškiausiam savo hitui „Švieski man vėl“.
Režisierius gimė tik praėjus dešimčiai metų po karinio perversmo, nuvertusio šokančią prezidentę Isabel Martinez de Peron, pasmerkusio mirčiai kalėjime revoliucingą močiutę, pradanginusio senelį ir privertusio tėvą bėgti nuo kerštingų persekiotojų ir galiausiai slapstytis Paryžiuje, kur jis sutiko taip pat laimingai nuo diktatūros režimo pasprukusią būsimą žmoną (ir Benjamino mamą).
Nemalonią praeitį režisierius perteikia stilingai, nevengdamas pašaipaus humoro, kriminalizuotų situacijų ir žaismingų nuotykių. Bulių rodeo, magijos šou, atostogų kurorte, šokių aikštelėje, vėjo gainomose prerijose jo konstruojama įtampa ir psichologija primena Franciso Fordo Coppola’os kultinį „Pokalbį“. Neišvengiamai skverbiasi Alfredo Hitchcocko pamokų įtaka. Apgalvota Benjamino režisūra palieka miklių užuominų atidesniems kino žiūrovams (taip pat istorikams) ir dar daugiau įvykių paslepia už kadro. Nujaučiame, kas vyksta, bet ne viską matome, todėl esame priversti spėlioti, mąstyti, ieškoti atsakymų ar savaip interpretuoti.
Tai trečiasis ir kol kas brandžiausias Benjamino Naishtato filmas, užtikrinęs jam geriausio režisieriaus titulą San Sebastiane ir priviliojęs į Torontą, Marakešą, Roterdamą, Geteborgą ir dešimtis kitų festivalių. Pirmųjų dviejų kūrinių niekas nerodė Lietuvoje, tad argentinietis atskrenda į Lietuvą lyg naujas ir nepažįstamas paukštis. 2013 metais San Sebastiano industrijos dirbtuvėse gludinta „Baimės istorija“ po pusmečio buvo pakviesta dalyvauti Berlyno kino festivalio konkurse, tačiau nesulaukė tokios sėkmės.
Saulės užtemimą imituojančią „Raudoną“ jis filmavo ir montavo septintojo dešimtmečio kinui būdingais rakursais ir metodais. Jis pamėgino pafantazuoti, kaip argentinietiška realybė atrodytų Sidney Lumeto, Samo Peckinpaho ar Briano de Palma’os vaizduotėse. Benjaminas negalėjo naudoti 35 mm juostos dėl riboto biudžeto, bet uždėjo senoviškų efektų, kad žiūrovo akys patikėtų tikrojo kino iliuzija. Jam sekasi įtaigiai supainioti trilerį, siaubo dramą, komediją, persekiojimo detektyvą ir net vesterną, o pramanytus nutikimus pagrįsti faktais, pasiskolintais iš artimiausių giminaičių patirties ir liudijimų.
Jei dar nepamiršote čiliečio Pablo Larraino filmų („Klubas“, „Ne“, „Neruda“, „Post Mortem“, „Tonis Manero“), tai ir vėl galėsite pasimėgauti nepriekaištinga Alfredo Castro vaidyba. Nepatogius ir taiklius klausimus užduodantis kibus seklys iš populiarios kriminalinės TV laidos apsišviečia tik ištiksėjus pirmai filmo valandai, nors tikriausiai tūnojo kur nors užsislėpęs ir, nepastebėtas kameros, kantriai stebėjo įtariamuosius.
Pirmuoju smuiku griežiantis, bet „Kino pavasario“ kataloge kažkodėl pamirštas argentinietis Dario Grandinetti be abejonių nusipelnė San Sebastiano kino festivalio „Sidabrinės kriauklės“ už geriausią vaidmenį. Ko gero, pirmiausia jis asocijuojasi su benefisais Pedro Almodovaro dramose „Pasikalbėk su ja“ ir „Chuljeta“. Benjaminas Naishtatas patikrintam profesionalui suteikė galimybę pirmą kartą pasirodyti su įsimintinai debiutuojančia dukterimi Laura Grandinetti (jei jums festivalyje dar pritrūks šeiminio dueto, drąsiai lipkite į serbiško „Krovinio“ furgoną su tėčiu Leonu ir sūnumi Ivanu Lučevais).
Patogų gyvenimą susirangęs, pasiturintis ir gerbiamas advokatas sprendžia sąžinės ir moralės dilemas ne vien dėl savęs, bet ir dėl šeimos. Šachmatiškai gudrus pelės ir katės žaidimas dėl išlikimo įprasminamas makabriškais juodojo humoro pokalbiais. Dviejų vyrų manevrus ypač įdomu ir baugu stebėti iki finalo be aiškių atsakymų.
Atsigręžę į raudonąją Argentinos praeitį, tikėtinai pastebėsite šiandienai vėl aktualių niuansų, kurie jau pradeda kartotis kitose pasaulio šalyse.
Filmo „Raudona“ seansai Vilniuje: kovo 23, 26 ir 27 dienomis, Kaune – balandžio 3 dieną.
