Sausis: tyla prieš audrą
Pandemijos dar nė kvapo. Kino pasaulis gyvena įprastu ritmu. Kažkas vis dar dalija apdovanojimus 2019-ųjų geriausiems. Kažkas ruošiasi „Oskarams“. O kažkas jau planuoja naujus metus. Prieš akis šviečiasi tradiciniai plotai. Vieni patrauks į Sandansą (sausį), kiti palauks Berlyno (vasarį), o treti premjeras pasitaupys Kanams (gegužę). Yra ir tokių, kurie būtinai temps iki vasaros, kai bus galima uždirbti daugiausiai. Tokia yra blockbusterių prodiuserių strategija. Jų akyse jau sukasi dolerio ženklas. Ak, kad jie tik žinotų, kas jų laukia.
Kas įvyksta Lietuvoje? Lauryno Bareišos naujausias filmas „Atkūrimas“ apie ikiteisminiam tyrimui vadovaujančią ir su kolegų atsainumu susiduriančią jauną pareigūnę – pirmą kartą Lietuvos kino istorijoje – patenka į Berlyno kino festivalio trumpametražių filmų konkursinę programą. O kino teatruose jau sukasi 10 „Oskarų“ nominuotas Samo Mendeso „1917“. Kažkas šį filmą jau spėja tituluoti geriausia karine drama po Steveno Spielbergo „Gelbstint eilinį Rajaną“, o pats Spielbergas pavadina „geriausia kino patirtimi“, nes, matyt, kaip ir dauguma žiūrovų šventai patikėjo, kad viskas buvo nufilmuota vienu kadru. Naivuolis.
Vasaris: Berlin calling
Mėnesio pradžioje miršta Spartakas (legendinis aktorius Kirkas Douglasas), korėjietiškas „Parazitas“ laimi „Oskarą“ kaip geriausias metų filmas ir tampa pirmuoju kūriniu užsienio kalba, pelniusiu šį apdovanojimą, o mėnesio pabaigoje įvyksta jubiliejinis – 70-asis – Berlyno kino festivalis.
Niekas (tarp jų ir aš) dar nenutuokia, kad tai bus paskutinis tarptautinis kino renginys prieš pasaulį sukaustant koronavirusui. Apie pastarąjį festivalyje primena tik pavieniai žiūrovai iš Azijos šalių. Šie jau dėvi respiratorius ir po kino teatrus vaikšto lyg pikta lemtis: greitai ir jums bus šakės.
Festivalis atsinaujinęs. Už jo vairo stoja nauji vadovai, pristatomos naujos programos, o konkursinėje programoje šmėžuoja garsūs vardai: Tsai Ming-liang, Kelly Reichardt, Sally Potter, Christian Petzold, Ilja Chržanovskis. Pastarasis festivalyje pristato daugiau nei dešimt metų kurto ambicingo kino projekto „DAU“ pirmuosius du filmus – „DAU. Nataša“ ir „DAU. Degeneracija“. Šie publiką iškart padalina į dvi stovyklas: pasipiktinusius paminta etika ir besižavinčius estetika.
Tačiau šunys loja, o karavanas eina. Iš kelių, mano galva, kur kas įdomesnių ir vertesnių filmų Jeremy Ironso vadovaujamas žiuri „Auksiniu lokiu“ vis tiek apdovanoja iraniečio Mohammado Rasoulofo „Blogio nėra“. Humanišką, bet pernelyg didaktišką dramą apie šalyje vis dar egzistuojančią mirties bausmę. Filmo kitąmet sulauksime ir Lietuvoje.
Kovas: nerimas auga
Koronavirusas pradeda maišyti kortas. Uždarinėjami kino teatrai. Nutraukiami filmavimai. Atšaukiami kino renginiai. Lietuvoje virusas koją kiša „Kino pavasariui“. Likus savaitei iki pradžios, organizatoriai sužino, kad festivalis negalės vykti kaip įprastai ir vos per kelias dienas didžiąją dalį programos perkelia į namų kino platformas. Taip festivalis kartu su tuo pačiu laiku prasidedančiu tarptautiniu Kopenhagos dokumentinio kino festivaliu CPH:DOX tampa pirmaisiais pasaulyje kino festivaliais virtualioje erdvėje.
Žiūrovams, žinoma, džiaugsmas: neišėję iš namų gali pamatyti geriausius metų filmus. Bet organizatoriams bei visai kino industrijai – galvos skausmas. Ne tik dėl sudėtingų techninių iššūkių, bet ir kino bei kino festivalių likimo apskritai. Ar festivalis virtualioje erdvėje – vis dar festivalis? Ką daryti su didelio ekrano reikalaujančiais filmais? Kaip keičiasi žiūrovo santykis su kinu mažame ekrane? Ką prarandame, ką įgyjame? Mintyse vis prisimenu Davidą Lynchą, kažkada sakiusį, kad žiūrėdami filmą telefono (bet tinka ir kompiuterio, televizoriaus) ekrane mes manome patiriantys kiną, bet iš tikrųjų save tik apgauname.
Balandis: „Netflixo“ pinigai
Taip jau būna. Kažkas skaičiuoja nuostolius, o kažkas pelnosi. „Netflix“ paskelbia, kad per pirmąjį metų ketvirtį, pandemijos pradžią, sulaukė dvigubai daugiau nei tikėjosi – 15,8 milijonų – naujų vartotojų, uždirbo 709 milijonus JAV dolerių ir dabar turi 182 milijonus vartotojų visame pasaulyje. Skaičiai neįtikėtini, bet platformos įkūrėjas ir generalinis direktorius Reedas Hastingsas vis tiek nerimauja dėl ateities, nes, kaip žinia, „Netflix“ ne tik rodo, bet ir prodiusuoja filmus, o šių gamyba – sustojo.
Didžiausias „Netflix“ priešas – Kanų kino festivalis, į savo konkursinę programą jau kelis metus neįsileidžiantis šios platformos filmų – paskelbia, kad dėl pandemijos neįvyks. Organizatoriai tikisi festivalį nukelti į birželį arba liepą, bet mes jau žinome, kad suduš ir šios viltys. Vietoje raudonų kilimų, juodų smokingų ir plazdančių suknelių pagrindiniuose festivalio rūmuose miesto valdžia įrengia priebėgą karantino metu neturintiems kur prisiglausti benamiams. Štai toks tas Kanų spindesys ir skurdas.
Liūdna ne tik dėl neįvyksiančių premjerų. Būtent Kanuose būdavo sudaromi didžiausi ir svarbiausi ateities kino sandoriai, vykdavo pardavimai ir pirkimai, mezgdavosi pažintys ir bendradarbiavimo pažadai. Metaforiškai kalbant, čia būdavo varinėjamas kino kraujas, vėliau leisiantis kino industrijai būtų gyvybingai kelis metus į priekį.
Gegužė: Almodóvaro rekomendacijos
Regis, šį mėnesį nieko svarbaus neįvyksta. Visi laukia karantino pabaigos ir žiūri filmus namuose. Vienas tokių – Pedro Almodóvaras. Internete galima rasti režisieriaus dienoraštį, rašytą per pirmąsias karantino savaites. Jame ispanas ne tik apmąsto makabrišką pandeminę realybę, izoliacijos namuose patirtis ir išsitrynusią ribą tarp fikcijos bei tikrovės, bet ir pateikia filmų rekomendacijas.
Almodóvaras siūlo prisiminti vieną iš amerikietiškiausių žanrų – screwball komedijas: „The Philadelphia Story“ (George Cukor), „To Be or Not To Be“ (Ernst Lubitsch) „Monkey Business“ (Howard Hawks), „Midnight“ (Mitchell Leisen), „Some Like It Hot“ (Billy Wilder). Šie filmai, jo teigimu, gali padėti praskaidrinti nuotaiką ir išsklaidyti įtampą. Sunku nesutikti.
Birželis: nova vasara
Neįvyksiantys Kanai paskelbia 56 filmus, kurie buvo numatyti rodyti įvairiose programose. Kiekvienas filmas gauna specialų festivalio ženklą – palmės šakelę titruose ir plakatuose. Režisieriams tai yra svarbus įvertinimas, o platintojams – kokybės liudijimas, vėliau padėsiantis filmą platinant. Į prestižinį sąrašą patenka Thomas Vinterbergas („Another Round“), François Ozonas („Summer 85“), Wesas Andersonas („The French Dispatch“), Maïwenn („DNA“), Naomi Kawase („True Mothers“), Steve‘as McQueenas („Lovers Rock“ ir „Mangrove“) bei daugelis kitų, tarp kurių ir Šarūnas Bartas su filmu apie pokario Lietuvą „Sutemose“.
Naujienos iš Lietuvos? Išdezinfekuoti ir su nemažai apribojimų kino teatrai pasitinka naująją vasarą. Svarbiu akcentu tampa Karolio Kaupinio debiutinis filmas „Nova Lituania“, kurio viešinimo kampanija taip ir skelbia: lietuviškas filmas, atveriantis kino teatrus. Istorija apie tarpukario Kauno geografijos profesorių, puoselėjantį beprotišką idėją sukurti atsarginę Lietuvą ir taip ją išgelbėti nuo pražūties, repertuare išsilaiko beveik visą vasarą. Retas reiškinys lietuviško autorinio kino padangėje.
Liepa: vienas festivalis, du lietuviai
Iš Venecijos kino festivalio į Lietuvą atskrieja dvi geros žinios. Į festivalio programą patenka du lietuviški filmai – Vytauto Katkaus trumpametražis „Miegamasis rajonas“ ir Marato Sargsyano debiutinis ilgo metro filmas „Tvano nebus“. Pirmasis atrenkamas į programos „Horizontai“ konkursinę trumpametražių programą. Antrasis keliauja į paralelinę programą „Kritikų savaitė“, kurioje prieš metus premjerą šventė ir Manto Kvedaravičiaus „Partenonas“.
„Miegamasis rajonas“ pasakoja apie du vaikystės draugus, leidžiančius paskutines dienas sparčiai besikeičiančiame rajone, o „Tvano nebus“ – apie pulkininką (Valentinas Masalskis), kuris ilgus metus kariavo užsienyje, bet staiga gimtojoje šalyje prasidėjus pilietiniam karui, kariauti nebenori. Sargsyanas teigia, kad filme nėra svarbi geografija ir laikas, tačiau galima numanyti, jog kalbama apie šiandieną: „Šįkart tik nuo žiūrovo sugedimo ir jų mąstymo laipsnio priklausys, ką jie išvys filme“. Abiejų kūrinių premjeros Lietuvoje numatomos 2021 metais.
Rugpjūtis: Nolano hitas
Pasaulio kino teatrai lengviau atsikvepia, nes gauna ilgai lauktą piniginę injekciją – į ekranus pagaliau išleidžiamas Christopherio Nolano „Tenet“. Filmas iškart užkariauja režisieriaus gerbėjų širdis. Šie bando išnarplioti siužetą, mėgina suprasti įvykių logiką ir internete dalinasi ilgiausiomis interpretacijomis. Kino kritikai, priešingai, laikosi santūriau, nes pasakojimas apie pasaulį gelbėjantį amerikietį, priešą rusą ir jo gražuolę žmoną skamba kaip šimtus kartų girdėta melodija. Žiūrovai jiems atkerta: bet pažiūrėkite, kaip viskas sugalvota ir padaryta, pažiūrėkite į formą! Taip, atsako jiems kritikai, matome, bet po pustrečios valandos ausų būgnelius sprogdinančio veiksmo ir fizikos terminų lavinos galvoje vis tiek lieka kirbėti klausimas: kokia viso to prasmė? Nolanas atsakytų: 361 uždirbtas milijonas.
Rugsėjis: auksiniai liūtai ir kriauklės
Mėnesio pradžioje prasideda Venecijos kino festivalis. Pirmasis kino renginys nuo pandemijos pradžios įprastu – fiziniu – formatu. Kino žvaigždžių festivalyje mažiau, teritorijoje išstatyti saugumo ženklai, o žurnalistai juokauja, kad dalyvauja ne kino festivalyje, o kaukių baliuje. Kaip ten bebūtų, seniausias kino festivalis įvyksta ir padrąsina po kelių dienų prasidedantį San Sebastiano kino festivalį Ispanijoje.
Kam atitenka apdovanojimai? Cate Blanchett vadovaujamas žiuri „Auksiniu liūtu“ įvertina dar prieš festivalį favoritu laikytą amerikietės Chloé Zhao filmą „Klajoklių žemė“ („Nomadland“), pasakojantį apie vyrą ir darbą praradusios moters (Francis McDormand) klajones po JAV platybes. O San Sebastiane visus pagrindinius prizus – „Auksinės kriauklės“ už geriausią filmą, režisierės, scenarijaus ir aktorės – susišluoja Kanuose turėjusi pasirodyti kartvelės Deos Kulumbegashvili drama „Pradžia“ („Beginning“). Istoriją apie Jehovos liudytojų bendruomenei priklausančios moters akistatą su priešiškai nusiteikusiais vietiniais kino kritikai įvardina kaip vieną geriausių debiutų per pastaruosius metus.
Spalis: sudie, Džeimsai Bondai
Pasaulis atsisveikina su Bondu, Džeimsu Bondu. Sulaukęs 90-ties miršta aktorius, seras Seanas Connery‘is. Jis suvaidino pirmąjį slaptąjį britų agentą 007 filme „Daktaras Ne“ („Dr. No“, rež. Terence Young, 1962) ir taip davė pradžią vienai sėkmingiausių kino franšizių. Iš viso aktorius pasirodė septyniuose bondiados filmuose ir visiems laikams suformavo šio personažo tipažą: žavus, gudrus ir džentelmeniškas.
Tiesa, pats Connery‘is vėliau ne kartą prisipažino, kad nekenčia Bondo ir norėtų jį nužudyti. Šis vaidmuo visiems laikams jam prilipdė etiketę, kurią nuplėšti, panašu, pavyko tik kartą: 1988-aisiais aktorius laimėjo „Oskarą“ už geriausią antraplanį vaidmenį Briano De Palmos kriminalinėje dramoje „Neliečiamieji“ („The Untouchables“), kur įkūnijo su mafija kovojantį policininką. Beje, vasarą turėjęs pasirodyti naujausias bondiados filmas „007 Mirtis palauks“ („No Time to Die“) su Danieliu Craigu nukeliamas į kitus metus.
Šį mėnesį „Netflixe“ visus žiūrimumo rekordus pradeda mušti serialas „Valdovės gambitas“ („The Queen‘s Gambit“). Istoriją apie šachmatų sensacija tapusią našlaitę Betę per mėnesį pažiūri apie 62 milijonai platformos vartotojų. Koks to rezultatas? Staiga visi įsinori išmokti žaisti šachmatais. „Google“ dvigubai padaugėja šachmatų paieškų, „eBay“ užklausos apie šį žaidimą šokteli kelis kartus, o portalas Chess.com sulaukia kelių milijonų naujų lankytojų.
Lapkritis: grįžta gervės
Mėnesio pradžioje hibridinį (tiesa, fiziškai trukusį vos tris dienas) festivalį surengia „Scanorama“, o pabaigoje po dviejų metų pertraukos grįžta „Sidabrinės gervės“. Nauji organizatoriai skelbia, kad nacionaliniai kino apdovanojimai atsinaujino, tačiau ceremonija, kuriai vėl pritrūksta solidumo, šventiškumo ir pagarbos kūrėjams, priverčia tuo suabejoti. Geriausiu 2020-ųjų filmu tampa Karolio Kaupinio „Nova Lituania“, o 2019-ųjų – Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“.
Ne kokios žinios laukusiems Deniso Villeneuve‘o „Kopos“ („Dune“) pagal rašytojo Franko Herberto mokslinės fantastikos romaną. „Warner Bross“ praneša, kad premjerą nukelia į kitų metų spalį, o filmą parodys ne tik kino teatruose, bet ir HBO Max platformoje.
Ši žinia supykdo Villeneuve‘ą. Kūrėjas bijo, kad filmas neturės galimybės atsipirkti finansiškai, nes, atsidūręs internete, bus greitai nupiratautas. Pasak jo, komanda paaukojo daugiau nei trejus savo gyvenimu metus, kad sukurtų unikalią didelio ekrano patirtį, kuri kompiuterio ekrane tiesiog nublanks. Deja, naujos karantininės žaidimo taisyklės verčia daryti ne pačius maloniausius kompromisus.
Gruodis: šnipai ir ateitis
Metų ratas apsisuko. Kino pasaulyje prasideda geriausiųjų rinkimai ir topų sudarinėjimai. Pačius verčiausius apdovanoja ir Europos kino akademija. Ceremonija – karantininė. Vedėjas ir keli akademijos nariai sėdi tuščioje fojė ir prizus dalina per zoomą. Geriausiu europietišku filmu – labai tikėtai – tampa dano Thomo Vinterbergo odė gyvenimo džiaugsmui „Dar po vieną“ („Another Round“).
Kur kas liūdnesnės žinios pasiekia iš Didžiosios Britanijos. Ne, ne tik dėl pagaliau pasibaigusio „Brexit“ proceso. Miršta šnipų romanų meistras Johnas le Carré, kurio ne vienas kūrinys buvo perkeltas į kino ekranus ir sulaukė didelės sėkmės. Tarp garsiausiųjų – „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“ (1965), „Ištikimasis sodininkas“ (2005), „Bastūnas, siuvėjas, kareivis, šnipas“ (2011), „Ieškomiausias žmogus“ (2014).
J.le Carré ilgą laiką buvo žvalgybininku, dirbo saugumo struktūrose, tačiau vėliau visiems laikams šį darbą iškeitė į rašytojo plunksną. Žodžio kišenėje niekada neieškojęs autorius apie savo romanų ekranizacijas yra pasakęs: „Matyti, kaip tavo knyga virsta filmu, tai lyg stebėti, kaip galvijas paverčiamas į mažą buljono kubelį“.
Kas kino pasaulio laukia 2021-aisiais? Laikas parodys, tačiau jau dabar prodiuseriai ir platintojai nerimauja, kad kitąmet filmų pasiūla bus tiesiog per didelė. Vadinasi, tuo pačiu metu dėl žiūrovų dėmesio varžysis keliolika filmų, kils rizika jiems neatsipirkti ir būti greitai pamirštiems. Išgyvens tik įdomiausieji.