Šį sekmadienį, liepos 28 d., 16,15 val., „Skalvijos“ kino centre J.Arroyo, kuris yra vienas iš LGBT filmų festivalio „Kitoks kinas“ svečių, pakvies vilniečius pasikalbėti apie vieną garsiausių „gėjų kultūros“ atstovų, ispanų režisierių Pedro Almodóvarą ir jo filmus, kurie tapo naujosios, diktatūrą nusimetusios Ispanijos simboliais.
J.Arroyo su 15min.lt pasidalijo mintimis apie homoseksualumo vaizdavimą kine, gėjų kultūros estetiką ir politiką bei kino kritiko vaidmenį, padedant susigaudyti naujų ir gerų filmų gausoje.
– Jei kiną laikytume tam tikru istoriniu savo laikmečio dokumentu, gali susidaryti įspūdis, kad gėjai ir lesbietės ilgą laiką neegzistavo.
Gėjai kine egzistavo tiek pat laiko, kiek egzistuoja pats kinas.
– Gėjai kine egzistavo tiek pat laiko, kiek egzistuoja pats kinas. Žiūrėdami į Eadweardo Muybridge'o nuogų figūrų atvaizdus iš paskutinio XIX a. dešimtmečio, turėtume užduoti tokį klausimą: kas į juos žiūrėdavo, kaip ir kodėl. Iš Thomaso Waugh knygos „Sunku įsivaizduoti“ („Hard to Imagine: Gay Male Eroticism in Photography and Film from Their Beginnings to Stonewall“) žinome, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo filmuojama homoseksualų pornografija, kurią rodydavo Paryžiaus viešnamiuose.
Jei klaustume, kas buvo priimtina komerciniam kinui, vis vien būtų nemažai apie ką kalbėti. Trumpam pamiršus griežtai cenzūruojamą to laikotarpio Amerikos kiną, turėtume 1919-ųjų „Kitokie nei kiti“ („Anders als die Andern“, Vokietija), taip pat lesbiečių sceną Georgo Wilhelmo Pabsto „Pandoros skrynioje“ („Die Büchse der Pandora“, Vokietija, 1929), užuominas Marcelio Carné „Šiaurės viešbutyje“ („Hôtel du Nord“, Prancūzija, 1938) ir Leontine Sagan „Merginos su uniformomis“ („Mädchen in Uniform“, Vokietija, 1931).
Tuo metu viskas buvo draudžiama, tačiau gėjai ir lesbietės visada gyveno kine. Net kai mus norėjo ištrinti, mes išlįsdavome iš uždraustų zonų, užsimaskavę manieringais heteroseksualais – tokiais kaip nuostabūs Edwardo Everetto Hortono personažai Ernsto Lubitscho komedijose, Fredo Astaire'o ir Ginder Rogers miuzikluose arba kaip prašmatnūs vaizdai Busby Berkeley'io filmuose ir pan.
– Ar apskritai yra toks reiškinys kaip gėjų kultūra?
– Taip, yra. Ji yra tai, kas mus išmoko būti gėjais, o ne vien homoseksualais. Naujasis Sofios Coppolos filmas „Elitinis jaunimas“ žaviai parodo jauną vaikiną, kuris jau žino, kad yra homoseksualus (jis užmezga romanus su vyresniais vyrais), bet dar nežino, kaip būti gėjumi.
Kad esame homoseksualūs, mes sužinome prasidėjus brendimui, kai pajuntame geismą, o gėjai būti išmokstame tada, kai priimame savo geismą ir pabandome išsiaiškinti, kaip sutikti ir kalbėtis su kitais į mus panašiais žmonėmis.
Gėjų kultūra yra homoseksualių vyrų ir moterų kūrinys, jos dėka mes išmokstame tarpusavyje kalbėtis apie visuomenę, seksą ir politiką. Nė vienas iš mūsų nėra auginamas gėjumi. Kad esame homoseksualūs, mes, matyt, sužinome prasidėjus brendimui, kai pajuntame geismą, o gėjais būti išmokstame tada, kai priimame savo geismą ir pabandome išsiaiškinti, kaip sutikti ir kalbėtis su kitais į mus panašiais žmonėmis.
Gėjų kultūra gimė iš homoseksualių žmonių pokalbio – šis pokalbis dažnai sukurdavo bendruomenę ir kartu – dėl patiriamos priespaudos – politiką.
– Kinas ir menas apskritai turi būti politiškas?
– Gėjų kinas nebūtinai turi būti politiškas. Jis tiesiog toks buvo, nes homoseksualumas buvo draudžiamas, todėl bet kokia atvira gėjų ir lesbiečių reprezentacija savaime buvo politinis veiksmas. Gėjai nėra auginami būti gėjais – mes galime priklausyti bet kuriai klasei, socialinei grupei it t.t. Taigi visuomenėje, kurioje homoseksualumas laikomas priimtinu, rastume gėjų su visokiausiais įsitikinimais ir jie nebūtinai būtų politiški – pažvelkime į šiandieninę D.Britaniją, kur gėjų tiek daug ir tarp konservatorių, ir tarp kairiųjų.
Politinės pažiūros labiausiai atspindi žmogaus socioekonominę padėtį, nebent gėjai ir lesbietės yra engiami ir tokiu atveju bet kokia homoseksualumo arba su gėjais susijusi manifestacija de facto tampa politine. Tačiau tai veikiau yra bendros visuomenės padėties nei konkrečios gėjų kultūros atspindys. Gėjų kultūra būtinai yra politinė iki tol, kol ji tokia nebelaikoma.
– O kaip, pavyzdžiui, Pedro Almodovaras ir jo filmai susiję su politiniais ir socialiniais procesais Ispanijoje po F.Franco mirties?
– P.Almodovaras buvo drąsiausias ir radikaliausias režisierius, kokį tik aš žinau. Jis kūrė radikalius gėjų filmus, kuriuose žmonės tiesiog leido sau būti manieringi, paviršutiniški, mėgautis narkotikais, muzika ir seksu.
P.Almodovaras buvo drąsiausias ir radikaliausias režisierius, kokį žinau. Jis kūrė radikalius gėjų filmus, kuriuose žmonės tiesiog leido sau būti manieringi, paviršutiniški, mėgautis narkotikais, muzika ir seksu.
Pirmieji jo filmai yra stilistiškai grubūs, pankiški. Kalbant apie jų techninę pusę, bet kas galėjo tokius nufilmuoti. Jų forma nėra rafinuota. Tačiau jis juos kūrė tokiu metu, kai kiti, netgi gyvenantys pažangiausiose kapitalistinėse kultūrose, bijojo.
Jo filmų personažai neabejoja, jie nejaučia kaltės, jie priima save, žino, kad už meilę turi sumokėti didelę kainą, tačiau tol, kol jų nepriverčia kentėti, jie gyvena ir mėgaujasi. Be to, P.Almodovaras šiuos filmus kūrė gana nestabilioje politinėje aplinkoje – pulkininkas Antonio Tejero pabandė įvykdyti perversmą 1981 metais, maždaug tuo metu, kai buvo filmuojamas „Aistrų labirintas“. Tuo metu Ispanija labai lengvai galėjo nugrimzti atgal į diktatūrą.
Tokiems filmams kurti reikėjo drąsos. Kadangi jie buvo tokie laisvi ir homoseksualumą rodė taip atvirai, šie filmai tapo naujosios Ispanijos demokratijos ir laisvės mėginiais. Homoseksualumas, kuris F.Franco laikais buvo pats bjauriausias draudžiamas egzistavimo būdas, dabar ėmė simbolizuoti Ispanijos pokyčius. Priėmusi homoseksualumą, Ispanija tarsi įrodė, kad ji tapo tikra demokratine visuomene.
– Kokie gėjų ir lesbiečių reprezentacijos aspektai jums įdomiausi šiandienos kine?
– Mano manymu, šiandien gėjų ir lesbiečių filmai įdomesni nei kada nors anksčiau. Skaitmeninė kinematografija daro kiną daug plačiau prieinamą. Kliūtys, trukdančios prasibrauti į kino pramonę ir meno forumą, krenta greičiau, nei spėji pasakyti „celiulioidinės juostos mirtis“.
Šiandien žmonės gali kurti labai asmeniškus filmus daug lengviau ir tai neišvengiamai galioja daugeliui LGBT filmų. Mane ši perspektyva labai džiugina. Nebereikia turėti milijonų dolerių, kad sukurtum filmą apie gėjus ar lesbietes. Tereikia tik „Canon DSLR“ kameros.
– O kokį vaidmenį atlieka kino kritika?
– Dėl visų šitų priežasčių manau, kad kino festivaliai ir kritika tampa vis svarbesni. Pasaulyje, kur vaizdavimo nebetrūksta, kur mus užlieja gausybė naujos medžiagos, kaip žiūrovus suvesti su didžiais kūriniais?
Kaip priversti žiūrovus pamatyti tam tikrus darbus? Tai kino festivalių ir kritikų darbas. Pirmieji turi išdrįsti parodyti tai, kas nauja, kas kitoniška ir kas praturtina žiūrovų gyvenimus, o pastarieji turi neparsiduoti komerciniams interesams ar paprastam sentimentalumui ir kovoti už meną, kuris būtų svarbus ir prasmingas.
Kritikai tegali būti tokie geri, koks geras yra menas. Tačiau filmai šiuo metu puikesni nei bet kada, o kino kritika nė iš tolo nepriartėja prie to paties standarto.
José Arroyo yra Anglijos Voriko universiteto (University of Warwick) dėstytojas. Tarp jo mokslinių interesų – tautiškumo ir seksualumo reprezentacija, ispanų kinas ir šiuolaikinis Holivudas. Šiuo metu jis rengia publikacijas apie Antonio Banderasą ir Javierą Bardemą, nuolat rašo į Britų kino instituto žurnalą „Sight and Sound“.
Paskaita „P.Almodóvaro kinas Ispanijos demokratizacijoje“ bei nemokama filmo „Aistrų labirintas“ (1982) peržiūra vyks sekmadienį, liepos 28 dieną, 16 val. 15 min. kino centre „Skalvija“.
