Tai – vienas paskutinių režisieriaus darbų, filmuotų Ukrainos uostamiestyje Mariupolyje kovo 20–27 dienomis čia vykstant intensyviems karo veiksmams. Tai, tikėtina, yra pirmas dokumentinis filmas, apie iki šiol tebevykstantį karą Ukrainoje.
M.Kvedaravičius jau anksčiau buvo lankęsis Mariupolyje, kur filmavo apgulto miesto kasdienybę ir jo žmones, o 2016 m. tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvyko jo filmo „Mariupolis“ premjera.
2022 m. vasarį, prasidėjus karui Ukrainoje, jis ryžosi vėl sugrįžti į šį miestą ir pratęsti savo pasakojimą rusų okupacijos ir nuolatinių apšaudymų sąlygomis.
Apie keturiasdešimt penkerių metų režisieriaus nužudymą pranešta balandžio pradžioje. Jo palaikus į Lietuvą parvežė kartu Mariupolyje buvusi jo sužadėtinė Hanna Bilobrova. Ji taip pat išsaugojo ir visą tomis dienomis nufilmuotą dokumentinę medžiagą, kuri ir tapo šios juostos pagrindu.
Jis rizikavo viskuo, kad pateiktų autentišką pasakojimą iš įvykio vietos.
Savo įspūdžiais po ką tik pasibaigusios M.Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjeros Kanų kino festivalyje su 15min skaitytojais pasidalijo kino kritikas Edvinas Pukšta.
Mariupolis iš vidaus
„Tai monumentalus filmas“ – tokiais žodžiais kino kritikas įvardijo pirmąjį įspūdį išėjus iš M.Kvedaravičiaus filmo pasaulinės premjeros, kurį pristatė festivalio direktorius Thierry Fremaux. Jame dalyvavo nemaža dalis kūrybinės grupės, tarp jų ir filmą pabaigusi H.Bilobrova, montažo režisierė Dounia Sichov, prodiuseriai ir kiti M.Kvedaravičiaus kolegos.
„Kanų festivalyje nėra įprasta, kad filmo kūrybinė grupė pasirodo prieš filmą. Bet šis kartas buvo išimtis – publika atsistojusi plojo tiek ir prieš filmą, tiek ir jam pasibaigus. Tokiu būdu buvo išreikšta pagarba kino režisieriui, pateikusiam publikai pirmą dokumentinį pasakojimą apie iki šiol tebevykstantį karą“, – teigė E.Pukšta.
Pasak jo, neatsitiktinai filmas pavadintas „Mariupolis 2“ – tai tęsinys pirmosios dalies, kurioje M.Kvedaravičius taip pat labai kruopščiai fiksavo miesto gyvenimą, tik šį kartą – kiek kitokiomis, dramatiškesnėmis aplinkybėmis.
„Iki šiol mes matome šio karo vaizdus žinių reportažuose, tačiau Mantas pateikė pasakojimą iš paties Mariupolio vidaus. Jis rizikavo viskuo, kad pateiktų autentišką pasakojimą iš įvykio vietos“, – 15min kalbėjo kino kritikas.
Nuo pat pradžių iki pat filmo pabaigos Mantas yra su žiūrovais, vedžioja juos po griaunamą Mariupolį, kuriame tebegyvena žmonės.
Šioje antrojoje filmo dalyje žiūrovai girdi ir paties Manto balsą, kaip jis komentuoja aplinką, bendrauja su žmonėmis, mato jo ranką, šešėlį ir tokiu būdu tartum pats režisierius dalyvauja filmo premjeroje, tiesiogiai liudydamas gyvenimą Mariupolyje.
„Nežinau, ar tai buvo paties Manto idėja, ar labiau filmą pabaigusios Hanos sumanymas, tačiau jis labai vykęs ir emociškai paveikus. Nuo pat pradžių iki pat filmo pabaigos Mantas yra su žiūrovais, vedžioja juos po griaunamą Mariupolį, kuriame tebegyvena žmonės“, – 15min kalbėjo kino kritikas.
Apie žmones, balandžius ir šunis
Pats filmo veiksmas vyksta cerkvėje, aplinkiniuose kvartaluose, kur glaudžiasi žmonės, besislepiantys nuo bombardavimų. Režisierius stebi pasirinktus žmones, seka paskui juos, rodo, ką veikia, eina kartu apžiūrėti sugriautų jų namų.
Pasak kino kritiko, filme matomas ir plieno gamyklos „Azovstal“ vaizdas, kurį M.Kvedaravičius nuolatos filmuoja net ir apšaudomą salvių. Be to, būtent šis vaizdas sujungia tai, ką spėjo režisierius dokumentuoti, ir tai, kas tebevyksta šiandien.
Taip pat šio filmo veikėjai yra šunys bei balandžiai, dalyvaujantys Mariupolio gyvenime.
„Mantas vaizduoja Mariupolį kaip miestą vaiduoklį, nuolatos bombarduojamą ir rūkstantį, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis jis geba matyti ir šviesą – kylančią ryto saulę arba pastebėti komiškas situacijas “, – teigė E.Pukšta.
Taip pat šio filmo veikėjai yra šunys bei balandžiai, dalyvaujantys Mariupolio gyvenime.
„Pro Manto akis neprasprūsta faktas, kad iš trijų šimtų balandžių išgyvena tik dvidešimt. Jis stebi, kaip jie yra šeriami, ir supranta, kad tai svarbu ne tik jam pačiam, tačiau ir jais besirūpinantiems žmonėms, kurie galvoja ne tik apie savo likimą, tačiau ir rūpinasi paukščiais“, – pastebėjimais dalijosi kino kritikas.
Pats režisierius komentuoja tai, ką jis mato. Ir tai tik parodo, kaip skausmingai jam rūpėjo šio miesto ir jo žmonių likimas.
Įsimintini, pasak pašnekovo, yra ir pasakojimai apie šunis. Vienas jų – nugvelbęs pusę pakelio sviesto, sulaukia žmonių nepagarbos. Šis epizodas salėje sėdintiems žiūrovams sukėlė juoką.
Filme pats M.Kvedaravičius komentuoja tai, ką jis mato. Ir tai tik parodo, kaip skausmingai jam rūpėjo šio miesto ir jo žmonių likimas.
„Ši filmą įvardyčiau kaip vizualią poemą Mariupoliui ir jo gyventojams, kurią jautriai savo kamera įamžino Mantas“, – teigė kino kritikas E.Pukšta.
Antropologijos mokslų daktaras bei režisierius M.Kvedaravičius sukūrė penkis filmus, visi jie sulaukė didelės sėkmės tarptautiniuose festivaliuose. Taip pat sulaukė profesionalų ir kino žiūrovų dėmesio.
2011 metais jis debiutavo filmu „Barzakh“, kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas. Šis filmas pratęsė M.Kvedaravičiaus mokslinį tyrimą „Mirtis, sapnai ir žmonių̨ dingimas įstatymo paribiuose kovos su terorizmu zonoje Čečėnijoje“. Ši juosta pelnė Ekumeninio žiuri ir „Amnesty International“ apdovanojimus. 2019 m. Venecijos festivalyje režisierius pristatė vaidybinį filmą „Partenonas“.
Kelerius metus įvairiose pasaulio šalyse filmuoto dokumentinio esė „Prologas“ premjera įvyks šiemet viename iš tarptautinių festivalių.
M.Kvedaravičius palaidotas gimtuosiuose Biržuose, jo vardu pavadinta vieną iš šio miesto gatvių. Taip pat jam suteiktas miesto garbės piliečio vardas.
