Pagal išsilavinimą – kultūros antropologas, savo trimis filmais – „Barzakh“, „Mariupolis“, „Partenonas“ – M.Kvedaravičius išsiskyrė kaip kruopštus dokumentuotojas, nuosekliai tyrinėjantis aplinką ir renkantis išsamius liudijimus apie žmogiškąsias patirtis.
Kino kritikė Sonata Žalneravičiūtė ne kartą bendravo su M.Kvedaravičiumi, moderavo pokalbius bei filmų peržiūras kino festivaliuose. Vienas paskutinių pokalbių su juo vyko rengiant parodą „Laisvas kinas: 1990-2020“.
Jo drąsa buvo neįtikėtina – jis rinkosi eiti į tas vietas, kurios buvo pavojingos. Tai mūsų kine – išskirtinis bruožas.
„Tuo metu Mantas dirbo ir gyveno kažkur Afrikoje, todėl su juo susisiekti buvo itin sudėtinga. Tačiau jis atsakydavo į laiškus ir tokiu būdu iš jo tėvų namų Biržuose parodai buvo pasiskolinti dingusių žmonių liudijimai iš jo debiutinio filmo „Barzakh“, – pasakojo S.Žalneravičiūtė.
M.Kvedaravičiaus debiutas, o kartu ir „krikštas“ kino bendruomenėje, buvo jo filmas „Barzakh“ apie dingusius žmones Čečėnijoje. Pasak S.Žalneravičiūtės, režisierius pasirinko itin stiprų būdą kalbėti tokia skaudžia tema – per vidinį pasaulį bei liudijimą, pačiam atsidūrus vietoje ir bendraujant su tai išgyvenusiais žmonėmis.
„Jo drąsa buvo neįtikėtina – jis rinkosi eiti į tas vietas, kurios buvo pavojingos. Tai mūsų kine – išskirtinis bruožas“, – 15min teigė kino kritikė.
Anot jos, savo drąsą Mantas išbandė rinkdamas medžiagą Čečėnijoje, kur šis darbas vyko itin pavojingomis ir sudėtingomis sąlygomis.
„Medžiaga jam buvo reikalinga moksliniam darbui. Jis galėjo nerizikuoti ir nesivežti kameros, tačiau tikrų liudijimų dokumentavimas jam buvo ypatingai svarbus ir atrodė reikšmingas. Maža to, vietiniai žmonės juo, svetimšaliu, pasitikėdavo. Jis įsitraukdavo į dingusių žmonių paieškas, stengėsi padėti jų artimiesiems ir tokiu būdu visos šios istorijos tapo ir jo paties dalimi“, – kalbėjo S.Žalneravičiūtė, tuo pačiu pabrėždama, kad tuo metu jis dirbo visiškai vienas ir nerizikavo kitų saugumu.
Tai, kad į kiną M.Kvedaravičius atėjo iš antropologijos srities, labai stipriai atsispindi ne tik jo kino kalboje, tačiau ir požiūryje į pačią temą, su kuria jis dirbo.
Tai, kad į kiną M.Kvedaravičius atėjo iš antropologijos srities, labai stipriai atsispindi ne tik jo kino kalboje, tačiau ir požiūryje į pačią temą, su kuria jis dirbo.
„Jis turėjo profesionalius mokslininko įgūdžius ne tik stebėti aplinką, ją tirti, tačiau ir daryti tam tikrus apibendrinimus. Todėl jo filmus galima laikyti ne tik savotiškais antropologiniais tyrimais, tačiau ir filosofinių idėjų iškristalizavimu. Visi Manto filmai – tai pasakojimai apie žmogų ir jo pasaulį“, – kalbėjo S.Žalneravičiūtė.
Pasak kino kritikės, M.Kvedaravičius dirbo nepaisydamas ar gaus finansavimą filmo kūrimui, ar ne. Jis darė tai, kas tuo metu jam atrodė būtina.
„Įsimintinas jis buvo ir savo asmeninėmis savybėmis: gūždavosi nuo viešumo, vengė dalyvauti kino bendruomenės susibūrimuose, tačiau kalbėdamas apie savo filmus dėstė labai aiškų požiūrį, rodės, kad net sudėtingiausius klausimus ir temas yra seniai apmąstęs savy ir apgalvojęs“, – sakė S.Žalneravičiūtė.
Jos teigimu, 2019 m. pasirodęs M.Kvedaravičiaus vaidybinis filmas „Partenonas“ – ypatingo stiprumo juosta ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio kontekste.
„Partenoną“ turi pamatyti kuo daugiau žmonių, nes jame kalbama apie daugybę žmogiškos egzistencijos sluoksnių, nepriklausančių nei nuo laiko, nei nuo vieto, kur žmogus gyvena.
„Šį filmą turi pamatyti kuo daugiau žmonių, nes jame kalbama apie daugybę žmogiškos egzistencijos sluoksnių, nepriklausančių nei nuo laiko, nei nuo vietos, kur žmogus gyvena. Karas, žiaurumas, aplinkybės, pasirinkimai, kurie ne visada priklauso nuo tavęs – tai Mantui buvo ypatingai svarbios temos, kurias jis kėlė jautriai ir kartu labai atvirai“, – kalbėjo kino kritikė.
Paklausta, ar žvelgiant į M.Kvedaravičiaus filmografiją būtų galima išskirti bendrą jo kūrybos giją, S.Žalneravičiūtė teigė, kad tai būtų kalbėjimas apie žmogaus pasaulį – ne vienaplanį, sudėtingą, įspraustą tarp žvėries ir žmogiškosios būties.
„Tai apie savotišką buvimą tarpinėje būsenoje, pasirinkimus, dažnai nepriklausančius nuo žmogaus. Savo filmais Mantas tartum rodo, kad negali būti teisėju – tik stebėtoju arba liudininku. Būtent tokia ir buvo jo kūryba“, – teigė kino kritikė.
