1
„How To Have Sex“ (rež. Molly Manning Walker, 2023)
Trankūs vakarėliai, bandymas įrodyti savo kietumą, noras užaugti anksčiau ir intymios patirtys, kurios įvyksta ne dėl to, kad nori. Režisierė Molly Manning Walker labai atmosferiškais ir apsvaigimo kupinais vaizdiniais pasakoja trijų dar pilnametystės nesulaukusių draugių istoriją, kurios išvyko ieškoti linksmybių bei intymių patirčių į saulėtąją Kretą. Ten jos susipažįsta su kompanija iš gretimo kambario ir vakarėlis, atrodo, taip niekados ir neužsibaigia.
Nuolatinio apsvaigimo, buteliais besiliejančio alkoholio bei cigarečių dūmų fone režisierė patalpina ir nemažai tamsos, kurią tenka atlaikyti pagrindinei herojei Tarai – nuo noro patirti tikrus jausmus ir švelnumą iki negebėjimo pasakyti ne patirčiai, kuri it burbulą susprogdina naivumą ir, panašu, tikėjimą vyrais. Atlaikyti Tarai tenka ir nuolatines patyčias, žeminimą bei spaudimą iš vienos savo geriausių draugių Skai, kuri, atrodo, yra kupina pavydo.
Kartais atrodo, kad filme „How To Have Sex“ per daug užsižaidžiama su pačiu vakarėliu, per daug atsikartojimo ir gal net pritrūksta pokyčio, gelmės, jog įvyktų apsivertimas, kuris, atrodo, būtų toks reikalingas kiekvienam filme veikiančiam veikėjui. Bet tada ateina suvokimas, kad turbūt toks ir yra sprendimas – palikti viską daug arčiau tikros realybės, kur apsivertimai dažnu atveju neįvyksta, o vakarėlis, kad ir kaip bebūtų melancholiška ir liūdna, tęsiasi toliau.
2
„Kryčio anatomija“ (rež. Justine Triet, 2023)
Šis filmas Oskarą už geriausią scenarijų gavo tikrai ne veltui – išėjus iš seanso ne tik lieka nemažai vietos apmąstymams apie tai, ką pavyko pamatyti ir svarstymų, kaip čia pasimatuoti savo moralę, bet ir sunku nesižavėti tuo, kaip išspręsta kiekviena smulkmena, kiekviena detalė, kuri buvo pamatyta.
Prancūzų režisierė Justine Triet „Kryčio anatomijoje“ daugiau kaip dvi su puse valandos pasakoja istoriją apie teismo procesą, kurio centre – rašytoja Sandra, kaltinama savo vyro nužudymu. Klausimų šioje byloje daugiau negu atsakymų, kadangi atokiame Alpių miestelyje šeima gyveno ganėtinai atsiskyrusi, tad liudytojų, išskyrus regėjimo negalią turintį sūnų Danielį, nėra. Todėl procesas tampa kapstymosi po santykius bei literatūros kūrinius kapinynu, kur viskas yra tik numanoma, bet faktai neegzistuoja.
Filme daug ir vaizdžiai kalbama ir per tas kalbas mikroskopiškai perteikiamas pats santykių poroje paveikslas – kiekviena smulkmena, ištraukiama iš konteksto, prašalaičiui gali atrodyti it potencialus motyvas nusikaltimui. Ir klausant tų kalbų bei stebint procesą ima darytis akivaizdu, kad tiesa, kaip tokia, čia neegzistuoja, o veikiau vyksta žaidimas, kuriame varžomasi, kas gebės labiau pavinguriuoti žodžiais, sužaisti procesą stebinčiųjų jausmais ir kieno iškalba bus įtaigesnė. Absurdas su kiekviena proceso diena vis labiau ir labiau stiprėja – kai procese pritrūksta faktų, imama remtis rašytojos kūriniais ir interviu. Tokios tos tiesos paieškos.
„Kryčio anatomija“ tiesiog traukte įtraukia į savo detektyinę dėlionę ir kviečia išsimatuoti savo moralinį kompasą. Na, ir žinoma, ne veltui šių metų Oskarų ceremonijoje dalyvavo šuo, šiame filme atlikęs tikrai solidų vaidmenį.
3
„Įpėdinis“ (rež. Xavier Legrand, 2023)
Prieš kelis metus „Kino pavasarį“ atidarė Xaviero Legrando filmas „Sūnus“, pasižymėjęs itin didžiuliu jautrumu bei įtraukumu. Deja, nelabai galiu pasakyti tą patį apie filmą „Įpėdinis“, kuris pasirodė kiek silpnesnis.
„Įpėdinyje“ pasakojama apie mados dizainerį Eliją, kuriam tenka tvarkyti reikalus mirus pastarojo tėvui, su kuriuo jis nelabai bendravo. O kartu su tuo ateina ir įvairiausi iššūkiai – nuo daiktų tvarkymo bei ceremonijos suplanavimo iki susitikimų su tėvo geriausiu draugu ir kaimynais.
Filme pateikiamos situacijos turi tikrai stiprų tragikomedinį potencialą, tačiau kartais, atrodo, pritrūksta stipresnio netikėtumo faktoriaus. Nors pagrindinį netikėtumą, su kuriuo tenka susidurti Elijui, režisieriui pavyksta perteikti tikrai smarkiai, tačiau kitur jaučiasi ištęstumas ir filmo ritmo nevientisumas, kai, atrodo, pagrindiniai smūgiai sumetami kažkur ties viduriu, o toliau jau kaip išeina.
Vis tik „Įpėdinis“ tikrai gali padėti permąstyti palikimo sąvoką – čia labai aiškiai deklaruojama, kad palikimas toli gražu gali būti ne tik daiktai ir namai. Bet ir dalykai, kuriuos labai sunku apibrėžti būtų materialiai.
4
„Svajonių atostogos“ (rež. Alexander Payne, 2023)
Šis filmas – tikra šventė tiems, kurie paburba, jog „nu nebedaro tokių filmų, kaip va darydavo seniau“. Nežinau, kaip kūrybinei komandai pavyko ne tik perteikti maždaug 8 praėjusio amžiaus dešimtmečio atmosferą, bet ir pačią estetiką, pačią stilistiką. Nuėjusi į seansą nuoširdžiai svarsčiau, gal netyčia susipainiojau ir atėjau į kokią retrospektyvą, nes filmas tikrai alsuoja laikmečiu, apie kurį kalbama. Juostiškas vaizdas, kalbėsena, net interjerai ir eksterjerai – viskas labai iš praeities ir įtikinama.
„Svajonių atostogos“ – gana melancholiška komedija apie per šventes kartu įstrigusius tris savaip liūdnus žmones ir jų bandymą sugyventi vienas su kitu. Kažko labai kompleksiško čia ieškoti nereikėtų – visų nekenčiamas mokytojas Paulas, valgyklos vadovė Mary bei jau iš kelintos mokyklos dėl savo elgesio išmestas moksleivis Angus ieško bendrų sąlyčio taškų ir su kiekviena diena jiems sekasi vis geriau. Žiūrovai yra panardinami į dinamišką šių trijų žmonių pažindinimosi procesą, kuriame, atrodo, kas dieną jie vis geriau ima suprasti vieni kitų skausmą ir tampa vis artimesni ir atranda vis daugiau savęs vieni kituose. Šis filmas – tiems, kurie nori iš kino lengvumo jausmo, bet ne per lengvo, o su šiek tiek melancholijos, šiek tiek atjautos ir smagios vaidybos bei dialogų. O kai kurie šio filmo kadrai net turi „memų“ potencialą – ir viskas dėl itin iškalbingų aktorės Da‘Vine Joy Randolph veido išraiškų.
