– Kaip pradėjote dirbti kino teatre?
– Kino teatras buvo įsikūręs beveik mano namų kieme. Bet kinas tuomet ir buvo tik kinas – į filmus eidavome su draugais. Kartą 1979 m. kino teatre dirbantis draugas pakvietė į šalia Gargždų esančius Macuičius ir ten mane apmokė. Taip ir pradėjau dirbti kino mechaniku.
– Papasakokite daugiau apie „Minijos“ kino teatrą: kaip jis atrodė, kokia buvo situacija, kada jame pradėjote darbus?
– 1991–1993 metais prasidėjo pertvarkymas, rajone uždarė kino stacionarus – taip ir likau be darbo. Vėliau kino teatre „Minija“ sumažėjo darbuotojų ir kino teatro direktorius pakvietė vėl dirbti. Taip nuo 1995 metų pradėjau dirbti inžinieriumi. Tuometiniam kino teatro direktoriui mirus, 1997 metais tapau kino teatro vadovu.
Tuo metu kino teatras buvo prie uždarymo ribos – naujų Holivudinių filmų negaudavome, ir surinkdavome labai mažai lėšų. Sunkiai vertėmės. Tačiau atsiradus Holivudo produkcijai, situacija pasikeitė – tuoj pat sulaukėme žiūrovų. Pradėję bendradarbiauti su privačiais filmų platintojais, filmus įsigydavome iš jų. Filmus gaudavom jau po premjeros, t. y. praėjus mėnesiui ar dviems. Pirmiausia juos parodydavo didžiuosiuose miestuose, kur surinkdavo daug pajamų, o tik tuomet mažesniuose kino teatruose, tokiuose kaip mūsų.
– Kaip atrodydavo kino teatro repertuaras ir koks buvo gargždiečių susidomėjimas kinu?
– Žiūrovai į kino teatrą ateidavo tol, kol interneto platybėse neatsirado kino filmų kopijų. Kai „Titanikas“ atplaukė į Gargždus – buvo sensacija: žiūrovai laukdavo prie durų, kad tik gautų bilietą. Paskui, kai atsirado internetas, piratavimas, žmonės pasižiūrėdavo filmus Klaipėdoj ar internete, bet ne pas mus.
– Minėjote, kad vadovaudamas „Minijai“ daug dirbote su kino edukacija.
– Kai atėjau vadovauti, susitarėme su mokyklomis ir darželiais rodyti senąją animaciją, įgarsintą lietuvių kalba. Paskui pradėjome rodyti Holivudo filmus. Daugiausia dirbome su filmais vaikams – eidavome į mokyklas, į darželius, kur bendraudavome su vaikais, dalydavome filmų herojų spalvinimo lapus ir panašiai.
Kai klasės ateidavo į jiems skirtus seansus kino teatre, į vestibiulį išnešdavau kameras, projektorius, nes sovietmečiu net į kino aparatinę pašalinių žmonių neįleisdavo. Maniau, kad vaikams turėtų būti įdomu pamatyti tokius objektus.
– O kaip atsirado Gargždų kino teatro muziejus?
– Tai – mano asmeninė iniciatyva, galima sakyti, asmeninė ekspozicija. Įvairius kino aparatus pats ir įsigijau. Apie viską, kuo domiuosi, pasakoju ir lankytojams. Ir po to tie, kurie užaugo su šiuo kino teatru ir muziejumi, patys atveda savo vaikus. Pamenu, kai iš Anglijos grįžo viena mama, kad savo vaiką atvestų ir parodytų šį kino teatrą. Sakė, kad mano mama mane čia vesdavo žiūrėti filmus, dabar aš atvedu savąjį.
– Tačiau ekspozicija ne visada buvo Gargžduose, ar ne?
– Taip, ne visada. Klaipėdos „Cinamono“ vadovybė buvo sugalvojusi, kad atvežčiau jiems savo muziejų. Tai buvo maždaug likus metams iki jo išsikėlimo iš Klaipėdos. Atvykę į kino teatrą „Cinamon“ ir pamatę mane pristatantį Gargždų istorinius paveikslus bei kino eksponatus, gargždiečiai nustebdavo. Taigi sujudo ir Gargždų valdžia, ir gyventojai: klausė, kodėl, turėdamas muziejų, viską išvežiau į Klaipėdą. Kai 2015 m. sausio 23-ąją atsidarė pilnai renovuotas kino teatras „Minija“ (su 30 vibrokėdžių, kokybišku, sidabru dengtu ekranu, gera akustika ir muziejumi), parvežiau eksponatus atgal į Gargždus.
Matyt, gyslelė tam buvo visada.
– Klausantis jūsų, susidaro įspūdis, kad kinas – jūsų aistra. Kada ir kaip jis tokiu tapo?
– Matyt, gyslelė tam buvo visada. Teko bendrauti su kino mechanikais, ruošiančiais kino filmus demonstracijai, o man tai visuomet buvo labai įdomu. Vaikystėje dažnai su mama eidavome žiūrėti filmų į greta namų stovintį kino teatrą. Kai dirbau Kvietinių kino stacionare, kartu su kultūros namų kolektyvu rengdavome ir kino diskotekas. Atsiveždavau seną projektorių, per kurį ant sienos pakabintame ekrane rodydavome filmų anonsus, animaciją, kol salėje skambėdavo muzika. Net gegužinių šventę esame tokią padarę. Kino žavesiu taip ir pasidalindavau. Organizuodavau viktorinas, žaidimus su įvairiausiais prizais, kad žmonės spėliotų, kokių filmų ištraukas rodau. Visokiausių veiklų ir edukacijų prisigalvodavau, kad ir kitus „užkrėsčiau“ ir sudominčiau kinu.
– Atrodo, kad „Minija“ atlaikė daug išbandymų – laukinius 90-uosius, privatizavimą, renovaciją. Kaip manote, kodėl šis kino teatras vis dar išliko?
– Paslaptis žmonėse, kurie čia dirba. 1996-aisiais buvo didelis spaudimas iš išorės – bandyta kino salę paversti šokių sale, buvo sunku surinkti žiūrovų, tad nemažai senesnių kino teatrų ir neišgyveno. Labai gražus kino teatras buvo Kretingoje, bet ir jo nebeliko.
Vienu metu net sklido kalbos, kad vietoje kino teatro Gargžduose atsiras prekybos centras. Tačiau tvirtai pasakiau sau, kad ne, šioje vietoje bus kino teatras ir išsilaikysime. Šio tikslo įgyvendinimui reikėjo ne tik iniciatyvos, bet ir įrodyti rajono savivaldybei, kad verta renovuoti kino teatrą ir atnaujinti visą kino rodymo įrangą.
Paslaptis žmonėse, kurie čia dirba.
Po renovacijos atsiradus skaitmeninei aparatūrai ir pradėjus rodyti filmų premjeras, žiūrovai į kino teatrą „Minija“ atvažiuoja iš visur: iš Kretingos, Skuodo, Plungės, Rietavo, Tverų net iš Šilutės ir Šilalės. Atvykę žiūrovai susižavi erdvia kino teatro sale, ergonomiškomis kėdėmis ir išlikusia tikra kino teatro aura.
– Kadangi mums svarbios ir žmonių, ir pačių kino teatrų istorijos, smalsu, kiek savo kaupiamoje ekspozicijoje skiriate dėmesio pačiai „Minijai“? Ar yra eksponatų, skirtų būtent šiam kino teatrui?
– Taip, yra. 1952 metais toje pačioje gatvėje, prie parko, buvo pastatyti kultūros namai, kuriuose buvo įrengta maždaug 180 vietų kino salė. Ji veikė iki 1963-ųjų. Iš tuometinių kultūros namų išlikusios tik nuotraukos, kaip atrodė ta kino salė – su suolais, senu projektoriumi, aparatine. Iš dabartinio kino teatro iki renovacijos yra eksponuojamas senasis salės valdymo pultas, renovuotas elektros skydinės imitacinis stendas, juostų klijavimo presai, juostų persukimo stalai, juostiniai projektoriai... Išsaugojau ir restauravau vieną autentišką reklaminį stendą, ant kurio su vandeniniais dažais piešdavo kino filmų afišas. Kino teatrų dailininkai piešdavo plakatus, kurie prie kino teatro kabėdavo dvi savaites. Tad taip, yra išlikę autentiškų eksponatų.
