Kanų kino festivalyje pristatyta rusų režisieriaus „Vasara“ prikaustė energija ir gyvybingumu, o garso takelis buvo pripažintas geriausiu. Deja, prieš Rusijos prezidento vykdomą politiką pasisakančiam K.Serebrenikovui tąkart nebuvo lemta pasidžiaugti sėkme – Kanuose apdovanojimo režisierius negalėjo atsiimti, nes 2017 metų rugpjūtį jis buvo apkaltintas valstybės lėšų pasisavinimu ir iki šiol jam paskirtas namų areštas. Akivaizdu, kad režisieriaus sulaikymas buvo planuotas valdžios struktūrų veiksmas siekiant užtildyti Rusijos ideologiją kritikuojantį ir liberalias idėjas šalyje skleidžiantį kūrėją.
Pasak K.Serebrenikovo agentės, dabar jam leidžiama bendrauti tik su šeimos nariais ir advokatu. Vis dėlto režisierius sugebėjo baigti filmą, ir jis tapo svarbia politine žinute apie laisvę.
„Mes laisvės siekėme vedini „Roko maršais“, o Sovietų Sąjungos politines permainas judino alternatyvioji Leningrado scena, ypač Viktoras Cojus, jo grupė „Kino“ ir kiti bendraminčiai. K.Serebrenikovui pavyko prikelti tuos laikus ir juos vėl iš naujo padaryti aktualius. Atidarymo filmu pasirinkdami „Vasarą“, išreiškiame palaikymą nepagrįstai įkalintam režisieriui ir jo kūrybinėms idėjoms“, – sako „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Algirdas Ramaška. Festivalyje buvo rodyti ir ankstesni K.Serebrenikovo darbai – Vladimiro Putino valdymą kritikuojantis „Mokinys“ (2016) ir „Neištikimybė“ (2012).
Naujausiame filme režisierius, apsupdamas maištinga 9-ojo dešimtmečio nuotaika, grąžina žiūrovą į „perestroikos“ išvakares. Kai visu pajėgumu griaudėjo Leningrado roko scena, gimė legendinė grupė „Kino“ su charizmatiškuoju V. Cojumi, jaunimui laisvę simbolizavo „The Beatles“, Bobas Dylanas, Davidas Bowie, „The Doors“ ar „Sex Pistols“, kuriuos taip pat girdime filme.
Minėtų įvykių fone susitinka vėliau grupės „Kino“ lyderiu tapsiantis 19-metis V.Cojus, jo tuometis įkvėpėjas Maikas Naumenko iš grupės „Zoopark“ ir jo gražuolė žmona Natalija Naumenko. Jauni žmonės net neįtaria, kad ši vasara bus lemtinga, o jų draugystė, kaip ir jie patys, taps nemirštančia legenda, su kuria užaugs net kelios kartos.
„Viliojantis, bet tuo pačiu nepermatomas meilės laiškas praeičiai, – taip „Vasarą“ pristato įtakingas britų leidinys „The Guardian“. – Tai filmas apie kartą, kuri laukė „Stones“ vinilinės plokštelės pasirodymo, o ne naujo „iPad“.“ Šiuo atveju „Vasara“ tampa tarsi tiltu, kuris jaunajai kartai padeda atrasti santykį su sovietmečiu, taip suvokiant ir įsisavinant laisvės svarbą.
Plačiau apie filmą – čia.
