Režisierius Johnas Macleanas debiutiniame savo filme „Vangūs vakarai“ nukelia į XIX a. JAV. Jaunas ir naivus škotas Džėjus keliauja į vakarus, kur kartu su savo tėvu persikėlė jo gyvenimo meilė. Kelias ilgas ir nesvetingas, todėl savo pagalbą vaikinui pasiūlo mažakalbis ir bebaimis kaubojus Silas. Tiesa, drauge leistis į kelionę jis sutinka ne iš geros valios...
Filme režisierius drąsiai pina klasikinio vesterno, komedijos, dramos ir miuziklo elementus, taip sukurdamas netikėtą – romantizuotą ir kone siurrealistinį – laukinių vakarų portretą.
Filme režisierius drąsiai pina klasikinio vesterno, komedijos, dramos ir miuziklo elementus, taip sukurdamas netikėtą – romantizuotą ir kone siurrealistinį – laukinių vakarų portretą. „Meilė tokia pat universali, kaip ir mirtis,“ – sako Džėjus, jo paties apdainuojamos meilės vedamas į mirties nagus. Mirties, tykančios kiekvienoje atviruką primenančioje dykynėje ir kiekvieno sutiktojo rankoje. Mirties, kuri „Vangiuose vakaruose“ tiek pat žiauri, kiek ir stilinga.
J.Macleanas žaismingai žongliruoja naratyvu, akcentuodamas tai vieno, tai kito personažo išgyvenimus, o puikus aktorių duetas – lyriškasis Kodis Smitas-McPhee ir rūstusis Michaelis Fassbenderis – dar labiau išryškina komiškumu atmiežtą „Vangių vakarų“ dramatiškumą.
Režisierė neslepia, jog „Mustangės“ veikiau yra feministinė pasaka nei Turkijos realybės veidrodis.
Turkų režisierės Deniz Gamze Ergüven filmas „Mustangės“ populiariausių sąrašuose yra ne tik „Kino pavasaryje“ – nuo pat premjeros praėjusių metų Kanų kino festivalyje, filmas skina prestižinius apdovanojimus ir susilaukia tiek kino kritikų, tiek žiūrovų liaupsių. Kartais atrodo, jog jų net per daug.
„Mustangės“ pasakoja apie penkias akylai giminaičių prižiūrimas seseris, gyvenančias šiaurės Turkijos kaime. Po vienos nekaltos popietės, praleistos žaidžiant su berniukais, seserys yra įkalinamos namuose – čia, izoliuotos nuo „grėsmę keliančio“ išorinio pasaulio, jos mokosi tapti doromis žmonomis ir yra ruošiamos ištekinti. Žinoma, jų pačių nuomonė šiuo klausimu niekam neįdomi.
„Mustangės“ yra maištingas, laisvės dvasia alsuojantis ir labai žiūroviškas filmas, apie skausmingą realybę besirenkantis kalbėti žaismingai ir švelniai. Sofios Coppolos „Jaunąsias savižudes“ primenantis darbas nuo pastarojo skiriasi raiškesniu aplinkybių nupasakojimu, tačiau kur kas plokštesniais personažų portretais, kurių šabloniškumas trukdo filmą vertinti ne vien per emocijų prizmę. Abu jauną žmogų ir jo skausmingą susidūrimą su suaugusiųjų pasauliu vaizduojantys filmai yra smarkiai stilizuoti, o pati režisierė neslepia, jog „Mustangės“ veikiau yra feministinė pasaka nei Turkijos realybės veidrodis.
Autizmu sergančiam Olegui 22-eji. Jis akimirksiu paperka žiūrovo dėmesį – empatiškas ir draugiškas vaikinas mokosi universitete ir nestokoja humoro jausmo. Tačiau jo mama laikosi kitos nuomonės. Ji nepaliauja priekaištauti ir daro viską, kad tik, jos žodžiais tariant, „padarytų iš jo žmogų“, todėl mamos verčiamas Olegas lanko keisčiausius savęs tobulinimo kursus ir būrelius.
Jerzy Sladkowskio dokumentinis filmas „Donžuanas“ Olego portretą kuria neapibrėždamas jo per vaikino ligą.
Jerzy Sladkowskio dokumentinis filmas „Donžuanas“ Olego portretą kuria neapibrėždamas jo per vaikino ligą. Todėl Olegas filme visoks – nesavarankiškas ir užguitas motinos, kai susiduria su pykčiu ir neišpildytais lūkesčiais, švelnus ir mielas, kai pajunta aplinkinių rūpestį. J.Sladkowskis apie Olegą kalba kaip apie bet kurį kitą žmogų – drąsiai iš jo juokiasi, užjaučia, neteisina, kai jis suklysta.
Kamera leidžia be jokių trukdžių pažvelgti į Olego gyvenimą jautriausiose ir dramatiškiausiose situacijose. Tai trikdo, tačiau drauge kuria sąžiningą ir nuoširdų portretą, kiek disonuojantį su režisieriaus garso takelio pasirinkimu – kartkartėmis viduryje scenos išgirstama sentimentali melodija prasilenkia su filmo vidine dinamika ir kuria bereikalingos patetikos įspūdį.
„Auksiniu leopardu“ Lokarno kino festivalyje apdovanotas filmas stebina formos paprastumu ir konceptualumu.
Filmai apie atsitiktinumus neretai būna aiškiai struktūruoti – toks yra legendinis K.Kieslowskio „Atsitiktinumas“, tris kartus pasakojantis tą pačią istoriją, kurios eigą nulemia tai, ar herojus spės į nuvažiuojantį traukinį. Toks yra ir naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Hong San-Soo dviejų dalių filmas „Tada blogai, dabar gerai“.
Garsus kino režisierius atvažiuoja į nedidelį miestelį, kur vyks jo filmo peržiūra. Netikėta pažintis su jauna dailininke Hvidžiong perauga į iki pusiaunakčio trunkantį pasimatymą. O tada viskas prasideda iš naujo.
„Auksiniu leopardu“ Lokarno kino festivalyje apdovanotas filmas stebina formos paprastumu ir konceptualumu. Iš pirmo žvilgsnio scenarijus „apie nieką“ išlaiko žiūrovo koncentraciją ir nejučiomis nuveda į kur kas gilesnius vandenis – režisierius tyrinėja žmonių tarpusavio santykius ir tai, kaip save reprezentuojame, o abiejų istorijų išeities tašku tampa atsitiktinumas, galintis negrįžtamai pakeisti istoriją.
Šmaikštus filmas priverčia šyptelti ne tik dėl puikiai parašytų dialogų ir komiškų žmonių santykių subtilybių, bet ir dėl filmavimo manieros – meistriškai sukonstruotos scenos ir plaukiantis kameros darbas kartkartėmis yra sutrikdomas visiškai tiesioginio ir net buitiško vaizdo priartinimo. Kodėl? Net ir pats režisierius sako atsakymo į šį klausimą nežinantis.
Danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmai įprastai būna arba labai geri, arba visiškai nenusisekę, tačiau žiūrovams jie – įspūdžių stiprumo garantas. Naujausias režisieriaus darbas, metų pradžioje Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje pristatyta „Komuna“, šias tradicijas sulaužo.
Iš filmo veržte veržiasi sentimentalumas ir nostalgija, o blanki personažų santykių dinamika bandoma užkaišioti negudriais pokštais ir metaforomis.
Kai Ana (aktorė Trine Dyrholm už šį vaidmenį apdovanota Berlynalės „Sidabriniu lokiu“) pasiūlo savo vyrui Erikui įsteigti komuną, iš pradžių šis sureaguoja skeptiškai, tačiau netrukus jų šeima namais dalinasi su naujais jų gyventojais. Prasideda nesibaigiantys vakarėliai ir šėlsmas, tačiau namo gyventojų bendrystę sutrikdo netikėtas emocijų pliūpsnis, priverčiantis iš naujo įvertinti komunos narių santykius.
Th.Vinterbergas „Komunoje“ drungnas – iš filmo veržte veržiasi sentimentalumas ir nostalgija, o blanki personažų santykių dinamika bandoma užkaišioti negudriais pokštais ir metaforomis. Nors filmo emocinė įtampa auga sulig kiekviena minute, o pagrindiniai aktoriai rodo aukščiausią meistriškumo klasę, „Komunai“ pritrūksta arba gylio, arba atviro komiškumo, arba socialinių komentarų. Nors režisierius visus šiuos elementus bando lipdyti į vieną, galutinis rezultatas rodosi per daug atsargus ir todėl režisieriaus biografijoje lieka kažkur per vidurį – kaip vidutiniškas ir nuobodokas, iš atminties greit išdilsiantis kūrinys.
1966 m. buvo išleista legendinė knyga – prancūzų Naujosios bangos režisieriaus François Truffaut interviu su „saspenso“ meistru, JAV kino istorijos korifėjumi Alfredu Hitchcocku. Jųdviejų pokalbio rašytinė išraiška į kino istoriją įrašyta aukso raidėmis – ši knyga yra ne tik unikalus dokumentas, bet ir kino bendruomenės opiniją apie A.Hitchcocko kūrybą pakeitęs darbas.
F.Truffaut knyga yra omažas A.Hitchcockui, o režisieriaus Kento Joneso dokumentinis filmas „Hitchcockas / Truffaut“ – beveik omažas šiai knygai. Interviu metu darytos nuotraukos filme jungiamos su perpasakotomis knygos ištraukomis bei garsių režisierių svarstymais apie A.Hitchcocko įtaką jų kūrybai ir vaidmenį kino istorijoje.
Menkai tikėtina, jog standartinės ir neįdomios formos, televizinį filmą primenantis kūrinys sulauks susižavėjimo šūksnių iš abiejų režisierių kūryba besižavinčių kino žiūrovų, mat šie iš filmo nesužinos beveik nieko, ko nebūtų garsiojoje knygoje. Vargu, ar didaktiškas „Hitchcockas / Truffaut“ galėtų išties sudominti ir kino istorija nesidominčią publiką, tačiau belieka viltis, kad po kino festivalius dėl savo temos sėkmingai besisukantis filmas atliks bent jau edukacinę funkciją.
Danų režisierius Andersas Thomas Jensenas, Lietuvos žiūrovams puikiai pažįstamas kaip „Adomo obuolių“ autorius, šįkart kuria juodąją komediją apie du brolius – Eliją ir Gabrielį, po tėvo mirties sužinančius, kad gimė kitoje šeimoje ir buvo įvaikinti. Nuolat besivaidijantys broliai nusprendžia ieškoti savo biologinių tėvų, tačiau randa dar tris brolius ir siaubingą tiesą apie savo šeimą.
Režisierius, nuo pat „Vyrų ir viščiukų“ pradžios taip ir neradęs tikrojo filmo ritmo, istoriją „forsuoja“ visomis įmanomomis priemonėmis.
Režisierius, nuo pat „Vyrų ir viščiukų“ pradžios taip ir neradęs tikrojo filmo ritmo, istoriją „forsuoja“ visomis įmanomomis priemonėmis – bandydamas žiūrovų humoro jausmą, ieškodamas, kur yra jų pasišlykštėjimo ribos, ir pateikdamas ne šaržuotus, tačiau stačiai absurdiškus personažų portretus. Nepaisant nuolatinio desperatiško bandymo prajuokinti ar šokiruoti, stebėti groteskišką brolių realybę paprasčiausai neįdomu, kad ir kaip toli režisierius benueitų.
Palaipsniui filmas net ima keisti žanrą – mažėjant komedijos elementų skaičiui ir vis augant mistikos laipsniui, „Vyrai ir viščiukai“ tampa kone moksline fantastika. Nors iš tiesų – tiesiog nenusisekusiu filmu.
