Pradėti, veikiausiai, reiktų nuo aktualijų – iškart po „Kino pavasario“ atidarymo viešojoje erdvėje pasirodė du atviri laiškai festivalio organizatoriams, kuriuose nepritariama Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ rodymui. Peržiūrėjus filmą, tokios reakcijos (kaip, beje, ir juostos uždraudimas Ukrainoje) atrodo nepamatuotos ir net prasilenkiančios su filmo siunčiama žinia. Belieka svarstyti, kiek ši pozicija buvo nulemta išankstinių nuostatų – trumpa nepritarimų meno kūriniams Lietuvoje istorija rodo, jog dažnai aršiausiai oponuojama tam, su kuo net nesi susipažinęs.
W. Smarzowskis taip aiškiai pristato Voluinės tragedijos ištakas ir lenkų represijas prieš ukrainiečius, taip vaizdžiai rodo, jog nacionalizmas ir neapykanta neturi tautybės, jog to nepastebėti galima tik labai norint. Užsidengus akis ir ausis, numojus ranka į faktus, galima kaltinti 2012 m. pradėtą kurti filmą Maidano diskreditavimu, o po dviejų valandų ekrane sprogstančią žiaurumo kraujagyslę – propaganda. Tačiau būtent apie tai mums ir pasakoja „Voluinė“ – jei nori, pretekstą savo pykčiui visada surasi.
Istorinių debatų fone kur kas mažiau dėmesio skiriama pačiam filmui ir jo meninei formai. O gaila. Visų pirma, „Voluinėje“ justi tvirta meistro ranka – dvi su puse valandos čia prabėga beveik nepastebimai, sekant Zosios ir trijų jos gyvenime atsiradusių vyrų istoriją, kurioje maišosi meilė, karas, atsidavimas ir bejėgystė. Sunkus darbas laukuose ir dar sunkesnė našta iš jų sugrįžus.
„Voluinė“ tiksli ir žiauri. Žiauri tiek, kiek privalo būti žiaurus filmas apie karą, nenorintis žmonių tragedijų paversti statistika, tačiau Smarzowskis niekada neperžengia ribos ir nesimėgauja skausmu – nei fiziniu, nei emociniu. Į smurtą jis leidžia pažvelgti iš šalies, kaip į racionaliai nepaaiškinamą, tačiau visa apimančią ir griaunančią jėgą. Būtent todėl pagrindinė „Voluinės“ herojė yra Zosia (pribloškiantis aktorės Michalinos Labacz debiutas!), tampanti sunkiai protu suvokiamų įvykių stebėtoja, kuri ilgainiui ir pati yra priversta kovoti, kad išgyventų.
Jaunystėje krūties vėžį įveikusiai Klarai dabar 65-eri. Ji našlė, buvusi muzikos kritikė ir paskutinė namo gyventoja – visi likę butai jau perpirkti nekilnojamojo turto įmonės, kuri čia planuoja statyti modernius dangoraižius. Tačiau Klara nepasiduoda ir nesileidžia įbauginama. Ji – laisva siela besiplaikstančiais sijonais ir atvira širdim, kurią režisierius Kleberis Mendonça Filho kiek prikišamai priešpriešina plėšriems, vien savo interesų paisantiems verslininkams.
Nepaisant puikios Sonios Bragos vaidybos, lėtai plaukiantis „Vandenis“ savojo ritmo taip ir neatranda – medžiagos kiekis nepateisina filmo trukmės (142 min.), o pagyvenusios intelektualės rutina taip ir lieka tik personažės rutina, tegul ir su keliais puikiais epizodais, leidžiančiais susimąstyti apie senatvę ir atmintį. „Vandeniui“ trūksta gyvybės, todėl galima vertinti režisieriaus intencijas, žavėtis pavienėmis scenomis, bet pamilti šį filmą sunku. Ypač – paskutiniojoje dalyje, kurioje Klaros gyvenimo ir kovos istorija apliejama lipniu sentimentalumu.
Šūksniai apie Xavier Dolano genialumą skamba taip plačiai, kad su akivaizdžiu režisieriaus suklupimu atsisakė susitaikyti net Kanų kino festivalio žiuri, skyrusi naujausiam kanadiečio filmui „Tai tik pasaulio pabaiga“ Didįjį žiuri prizą. Tik pastarajam iki genialumo dar toli, net jei ir nesinori to pripažinti.
Pagal prancūzų dramaturgo Jeano Luco Lagarce’o pjesę sukurtame filme pasakojama apie rašytoją Lujį, po daugelio metų sugrįžtantį namo tam, kad praneštų šeimai, jog serga AIDS. Tačiau namiškiai dar neatleido už ilgus tylos metus ir susitaikymą bei ramybę turėjęs atnešti susitikimas netrunka virsti ašaromis sulaistytu chaosu.
„Tai tik pasaulio pabaigoje“ rasime tai, kas jau tapo X. Dolano vizite kortele: sudėtingų šeimos santykių analizę, homoseksualų protagonistą, stilizuotą, muzikinius klipus primenančią estetiką ir atmintin įsirėžiantį garso takelį. Tačiau šįkart filmui kaip niekad trūksta emocinio pamato – į save perdėm rimtai žiūrintys personažai nepaliaujamai šaukia, verkia ir kaltina vienas kitą, tačiau žiūrovo vidines stygas tai užgauna ne ką daugiau, nei eilinis kaimynų vaidas už sienos.
Kiek juokinga Dolano filmus ir jo filmų personažus kaltinti egocentrizmu, bet šįkart personažų tiesiogiai beveik neištariama, tačiau kiekvienoje scenoje juntama „manęs niekas nesupranta“ pozicija atrodo tokia nepamatuota ir niekuo neparemta, jog nepadeda net pertekliniai close-up’ai ir absurdiškai akivaizdžios vizualinės metaforos.
Tampa akivaizdu – net ir melodramos nenulipdysi vien iš isterijos, kad ir kokia tiršta ji bebūtų.
Cristi Puiu Kanuose pristatytą filmą „Sieranevada“ liaupsinti galima ilgai. Už tai, jog nors yra nufilmuotas ankštame bute, nesukuria nei klaustrofobijos jausmo, nei teatrališkumo pojūčio, už tai, kad siūlo gyvus personažų portetus (ypač džiugina močiutė-komunistė, nuolat svaičiojanti apie į rumunų namus atvestą elektrą), už tai, kad pristato tiesiogine šių žodžių prasme daugiabalsį pasakojimą apie posovietinę visuomenę ir šeimą, kurioje visi nesusikalba, bet tai nereiškia, kad vienas kito nemyli.
Per beveik tris valandas trunkantį filmą, tėvo mirties ketvirtines minintys giminaičiai laukia vakarienės, tačiau sėsti prie bendro stalo vis kas nors sutrukdo – tai šventikas vėluoja, tai kas nors susivaidija. Žiūrovas ir pavargsta, ir išalksta drauge su personažais, kurie dar bando priešintis, nors ir žino, jog kova jau seniai pralaimėta – iš giminės susitikimo sveiko kailio neišneši.
C. Puiu minimaliomis priemonėmis papasakoja labai daug – apie tradicijas, dviveidystę bei socialinius vaidmenis, kurių vis laikomės įsikabinę, nors ir suprantame, kad grimztame gilyn. Čia išryškėja gydytojo Lario personažas, kuris permąsto šeimyninį chaosą, į kurio sūkurį žiūrovą sviedžia C. Puiu.
P.S. Ir vis dėlto, kad ir kokia puiki būtų „Sieranevada“, rodyti ją Vilniuje devynias dienas iš eilės, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos, yra mažų mažiausiai keistas sprendimas, primenantis ne festivalio seansus, o filmo platinimą sau, t.y. platintojui, patogiu formatu.
Žiūrint Gastono Duprato ir Mariano Cohno filmą „Garbės pilietis“ galvoje sukosi klausimai: o kas, jei šis filmas būtų nufilmuotas ne televizine maniera?, o kas, jei filmui persiritus į antrąją dalį, rastųsi mažiau sentimentalios virtuvinės filosofijos?, o kas, jei finalas turėtų stipresnį pamatą?
Bet iš tiesų „Garbės pilietis“ nenuvilia net ir neradus atsakymų į šiuos klausimus. Tai smagi ir neįpareigojanti komedija apie Nobelio literatūros premijos laureatą Danielį Montevanį, sugrįžtantį į Salasą, savo vaikystės miestelį Argentinoje, mat meras nori jam įteikti garbės piliečio titulą. Kelionė į gimtinę po daugiau nei 40 metų yra kupina nuotykių, o ovacijomis, gaisrininkų automobiliais ir miesto gražuolės pasitikimu pradėtas Danielio pasveikinimas ilgainiui pasuks netikėta linkme.
„Garbės pilietis“ priverčia nuoširdžiai kvatotis (mano asmeniniu favoritu tapo salasiečių sukurtas filmukas, dedikuotas naujajam garbės piliečiui), tačiau tarp absurdiškų juokelių spėja iškelti ir svarbius klausimus apie meno institucionalizavimą bei galios santykius, be kurių neišsiverčiama nei gyvenime, nei kūryboje.
