KITA VILTIES PUSĖ
Berlyno kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanotas naujausias suomio Akio Kaurismäkio filmas „Kita vilties pusė“ iš režisieriaus filmografijos pernelyg neišsiskiria: ir čia minimalizmas pinamas su nostalgija, o subtilūs juokeliai sakomi rimtų rimčiausiais veidais. Tai gražus, žmogiškas, kaurismäkiškas filmas. Ir ačiū jam už tai.
Režisierius atsigręžia į pabėgėlių krizę ir tai, be jokios abejonės, yra politinis pareiškimas, tačiau, priešingai nei daugelis socialines temas nagrinėjančių kūrinių pastarųjų metų kine, „Kita vilties pusė“ nedramatizuoja ir toli gražu nepiešia realybės vien tamsiomis spalvomis. Priešingai, filme pabėgėliai ne kartą mini, jog pasiekti Suomiją jiems padėjo geri žmonės: jauti, jog žmonių gerumu tiki ir pats A.Kaurismäkis, net jei į filmą ir įmeta neonacių grupelę ar pavargusių, empatijos stokojančių biurokratų kompaniją.
Dviejų pagrindinių juostos herojų – siro Khaledo ir suomių verslininko Vikstruomo – linijos susikerta filmui jau gerokai įpusėjus, tačiau net ir tada jųdviejų istorijos netampa viena. Ir neatsitikinai, mat A.Kaurismäkis apie žmogiškumą kalba ne siūlydamas aukotis dėl kito pamirštant save, o suteikiant žiupsnelį vilties tam, kuriam jo beprotiškai reikia.
VILKAS IŠ KARALIŠKOJO VYNUOGYNO GATVĖS
Filmas, kuriame nužudomas Godardas, o JAV pareigūno prašoma suteikti leidimą grįžti į Prahą, kad pamatytum komunizmo laidotuves. Toks yra 2016 m. Anapilin išėjusio čekų režisieriaus Jano Neměco atsisveikinimas su pasauliu, kuriame jis visad buvo per sprindį nuo šlovės.
„Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės“ pasakoja režisieriaus gyvenimo ir karjeros istoriją, tačiau ši juosta toli gražu neprimena tradicinio biografinio filmo – nesivargindamas nei tiksliai atkurti laikmečio, nei laikytis nuoseklaus linijinio pasakojimo, Neměcas utriruoja ir kvailioja. Kartais nuklysta į lankas, kartais kaip reta tiksliai duria pirštu į kino pasaulio problemas ir piešia neįvertino menininko vienatvės paveikslą.
Autoironiškas, bekompromisis, akiplėšiškas, formos ir turinio prasme žaismingas „Vilkas iš Karališkojo vynuogyno gatvės“ tampa tikra atgaiva perdėm rimtų, filosofines idėjas manifestuojančių hibridinių filmų kontekste. Ir net jei nesi priverstas aikčioti iš susižavėjimo, turi pripažinti – toks ir turi būti didžio režisieriaus paskutinis žodis kine.
NOCTURAMA
Žiūrovus dažnai erzina filmai, užduodantys tuntą klausimų, bet nepateikiantys jokių atsakymų. Tačiau kartais atsakymų nebuvimas ir tampa pagrindine filmo stiprybe – tokia yra Bertrando Bonello „Nocturama“, istorijoje apie terorizmą drąsiai atsisakanti konteksto ir sugromuluotų paaiškinimų.
Nocturama yra vadinama vieta zoologijos sode, kurioje laikomi naktiniai gyvūnai. Filme ja tampa prekybos centras, kuriame susitinka terorizmo aktus įvykdę paaugliai – čia, kapitalizmo Mekoje, pasidabinę prabangiais drabužiais, jie puotauja ir laukia, kol pasaulis pabus iš košmariško dekadanso, po kurio ateis renesansas.
Tai kontroversiškas filmas (ypač šiomis dienomis), radikalų smurtą piešiantis kaip be galo naivų aktą. Sunku žiūrėti „Nocturamą“ už lango degant pasauliui – rodos, tokią nekaltą ir tuščią, savo tyla paralyžuojančią, iš skirtingų personažų perspektyvų kuriamą stilingą kinematografinę patirtį. Tačiau ilgainiui supranti, jog kampą keičiantis žvilgsnis tiek kine, tiek gyvenime išlieka toks pats – žmogiškas ir banalus.
ŠVIEŽIENA
Į Julios Ducournau filmą „Šviežiena“ galima žiūrėti iš skirtingų perspektyvų – kaip į gerą pramogą siūlantį komišką siaubo filmą arba kaip į metaforišką, psichologinį coming-of-age. Vienaip ar kitaip, „Šviežiena“ įrodo esanti verta žiūrovų dėmesio.
Per veterinarijos mokyklos krikštynas 16-etė veganė Justina, lig tol niekada neragavusi mėsos, yra priverčiama suvalgyti triušio kepenis. Šis žingsnis – lemtingas, nes mergina netrukus pradeda jausti nenumaldomą mėsos (ir ne tik triušienos) poreikį.
Filmo personažai ieško ribų, kurias laužydami, ar aklai jų paisydami, formuoja savo identitetą – tokį trapų įžengus į naują erdvę, naują gyvenimo etapą.
Nors ir sklando gandai apie šokiruojančią ir pasidygėjimą keliančią „Šviežieną“, šis filmas tikriausiai neprivers nei šoktelti iš kėdės, nei rankomis dangstytis akių. Režisierė J.Ducournou supurto žiūrovą ne drastiškais vaizdais (nors filme, priklausomai nuo jūsų tolerancijos šleikštuliui, veikiausiai rasite ir jų), o drąsia tabu dekonstrukcija – pastaroji, kaip žinia, dažnai yra gerokai baisesnė už žliaugiantį kraują ekrane.
MOLIŪGĖLIO GYVENIMAS
Netikėtai mirus Moliūgėlio mamai, jis patenka į globos namus. Čia Moliūgėlis susipažįsta su bendraamžiais, kurių gyvenimas taip pat nelepino. Jų tėvai – narkomanai, savižudžiai, seksualiniai nusikaltėliai.
Animacinis filmas „Moliūgėlio gyvenimas“ narsto problemas, kurias esame linkę nutylėti – ką jau ir kalbėti apie jų aptarimą su vaikais. Tačiau ankstyva filmo peržiūra su jaunaisiais žiūrovais, stropiai sėdėjusiais seanse, o po jo aktyviai diskutavusiais su savo tėvais, įrodo, jog apie visa tai ne tik galima, bet ir reikia kalbėtis.
„Moliūgėlio gyvenimas“ – tai atviras, kartais nepatogus, tačiau be galo reikalingas filmas, sugebantis apie tai, kas juoda, kalbėti jautriai ir žaismingai, o kartu – atsakingai. Nedemonizuojant socialinių institucijų, nekaltinant suaugusiųjų, nesumenkinant jaunųjų personažų jausmų. Ir suteikiant vilties – galų gale, viskas stoja į savo vietas. Net ir sujauktas Moliūgėlio gyvenimas.
