Maja / Maya
Mios Hansen-Løve „Ateitis“ (Things to Come), Berlyno kino festivalyje apdovanota už geriausią režisūrą, man tapo vienu didžiausią įspūdį palikusių 2016 m. filmų – režisierė, šimtus kartų kine matytą istoriją apie išsiskyrimą, sugebėjo papasakoti visiškai naujai. Be dramų ir raudų į pagalvę. Vyro palikta filosofijos mokytoja Natali permainas priima tyliai ir oriai, ir tik iš mažų detalių, kartais pasigirstančių ironijos gaidelių, nugludintos aktorės Isabelles Huppert kūno kalbos galima išskaityti švelnų ilgesį, liūdesį, skausmą.
Naujausias režisierės filmas „Maja“ suka panašia vaga. Bet tik iš pirmo žvilgsnio.
„Maja“ pasakoja apie santūrų karo žurnalistą Gabrielį, kuris buvo pagrobtas ir laikytas įkaitu Sirijoje. Gabrielis pergabenamas į Prancūziją, tačiau čia neužsibūna – jis tiki, jog susidoroti su patirta trauma geriau padės ne jam siūloma psichoterapija ar buvusios merginos dėmesys, bet kelionė į Indiją pas savo krikštatėvį. Tačiau čia jį pasitinka ką tik į suaugusiųjų pasaulį įžengusi krikštatėvio dukra Maja, kuriai netrukus užgims šilti jausmai...
Apmaudu, tačiau tarp Gabrielio ir Majos nejusti jokios „chemijos“ – puikiai suprantama, kodėl režisierė nusprendė nerodyti sekso scenų. Sunku patikėti ne tik fizine, bet ir emocine ar intelektualine jų trauka. Gabrielio ir Majos pokalbiai nerodo didelio jųdviejų susidomėjimo vienas kitu, netgi gali pasirodyti, kad jiems yra ganėtinai nuobodu (čia svarbu paminėti, jog persikėlus į Indiją ir iš prancūzų kalbos persijungus į anglų, praktiškai visi dialogai skamba dirbtinai ir net savotiškai pagreitintai – vienam aktoriui dar kalbant, kitas, regis, jau spurda, laukdamas, kol galės pasakyti savo eilutę).
M.Hansen-Løve mėgina kurti lyrišką istoriją apie bandymą susitaikyti su tuo, su kuo susitaikyti galbūt net nėra įmanoma. Tačiau nei supaprastinta profesijos ir jausmų prieštara (norom nenorom šypteli, kai Gabrielis atšauna Majai, jog santykių neieško, mat karo žurnalistika yra jo kraujyje), nei gerokai egzotizuota fizinė kelionė, nurodanti į dvasinį personažo kelią, neįtikina.
Todėl pusę seanso svarsčiau, jog siaubingai rimtai į save žiūrinčiam Gabrieliui būtų į naudą susitikti su Natali iš „Ateities“ – pastarajai pavyko išvengti akivaizdžiai niekur nevedančio romano su už ją jaunesniu vyru ir atrasti vidinę ramybę nesibeldžiant į kitą pasaulio kraštą. Man atrodo, Gabrielis turėtų ko iš jos pasimokyti.
Gyvenimas aukštybėse / High Life
Claire Denis yra jautrumo meistrė. Net nukeldama žiūrovus į niūrų erdvėlaivį, kuriame visoms moralės normoms nusižengę kaliniai savo kaltę turi išpirkti dalyvaudami keistame reprodukciniame eksperimente, režisierė sugeba sukurti keletą tokių intymių ir švelnių scenų, jog gyvenimas už Saulės sistemos ribų gali pasirodyti puikiai pažįstamas. Kai mažoji dukra šiltnamyje – vienintelėje Žemę primenančioje erdvėlaivio dalyje – tėčiui (akt. Robertas Pattinsonas) į burną įgrūda salotos lapą, visa sodri mokslinės fantastikos instrumentuotė traukiasi į antrą planą.
Bet C.Denis yra ir brutalumo meistrė – režisierė, gebanti iš subtilios tylos žiūrovą sviesti į visišką to priešingybę. Todėl „Gyvenimas aukštybėse“ atrodo net labai žemiškas ir ta kita, buitiškesne, o kartais ir liūdnesne prasme. Čia mažai romantikos, bet daug kūno skysčių ir biologijos. Tiek tarp suaugusiųjų (tai – vena filmo plotmė, kurioje ypatingas vaidmuo tenka Juliette Binoche, įkūnijusiai valdingą, savo tikslo beatodairiškai siekiančią mokslininkę), tiek tarp R.Pattinsono ir dukros (antra filmo plotmė) – pavyzdžiui, R.Pattinsono personažas savo naujagimei dukrai primins, jog svarbu niekada negerti savo paties šlapimo, net jei jis buvo perdirbtas. Tai yra tabu.
„Gyvenimas aukštybėse“ hipnotizuoja. Kamerai slankiojant po minimalistinį, Andrejaus Tarkovskio „Soliario“ estetiką primenantį erdvėlaivio dizainą, kuriama sapniška būsena, kurią dar labiau sustiprina filmo judėjimas tarp skirtingų laiko ir siužetinių plotmių – nors, reikia pripažinti, šis nepaliaujamas žiūrovo siūbavimas kartkartėmis priverčia svajoti apie griežtesnę struktūrą bei aiškesnę artikuliaciją.
Vis dėlto, filme tarp eilučių besiskleidžianti begalinės žmogaus vienatvės tema gražiai susišaukia su likusia C.Denis filmografija. Žmogus yra vienas kosmose, kurį bando kolonizuoti, ir Žemėje, kurią baigia pribaigti. Ir, svarbiausia, žmogus visad yra vienas tarp žmonių. Kad ir kaip toli beskristume, šitai niekada nepasikeis.
Trys nepažįstami broliai / Three Identical Strangers
Timo Wardle'o dokumentinis filmas „Trys nepažįstami broliai“ prasideda pasakojimu, kaip į koledžą atvykęs vaikinas sužinojo, jog turi brolį dvynį. Kai ši istorija nuskambėjo žiniasklaidoje, atsirado ir trečiasis identiškas brolis. Jie tapo žvaigždėmis, kurios buvo kviečiamos į garsiausias pokalbių laidas, lankėsi populiariausiuose klubuose, filmavosi su Madona ir įkūrė savo vardo restoraną.
Tačiau istorija, prasidėjusi entuziazmo gaidomis, netrukus taps gerokai tamsesnė. Ėmus svarstyti, kodėl trynukai buvo atskirti, o juos įsivaikinusios šeimos nieko apie tai nežinojo, filmas atsigręžia į nenumaldomą žmogaus siekį aiškintis, kaip ir kodėl mes gyvename, net jei tai reiškia, jog kažkieno kito gyvenimas dėl to gali tapti kančia.
T.Wardle'o filmas formos prasme yra labai konvencionalus – „kalbančias galvas“ čia keičia vaidybinės inscenizacijos ir atvirkščiai. Toks paprastas ir net kiek nuobodokas rūbas ilgą laiką pernelyg neerzina, nes pati istorija yra tokia neįtikėtina, jog užgožia praktiškai visus dėl formalių sprendimų atsivėrusius plyšius. Tačiau finalinėje filmo dalyje išryškėjęs autorių poreikis žūtbūt atsakyti į klausimą, kas iš tiesų nulemia žmogaus charakterį – prigimtis ar auklėjimas (net ir neturint atsakymą į šį klausimą pagrindžiančių empirinių duomenų) – atrodo manipuliatyvus ir pritrūkstantis ne tik kritinės distancijos, bet ir subtilumo, kurio prašyte prašosi ši sudėtinga tema.
Vagiliautojai / Shoplifters
Japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos „Vagiliautojai“ praėjusių metų Kanų kino festivalyje buvo apdovanoti „Auksine palmės šakele“. Toks įvertinimas, žinoma, kelia lūkesčius. Kartais – net per aukštus.
Tačiau nors ir dvejoju, ar „Vagiliautojai“ tikrai yra stipriausias darbas režisieriaus filmografijoje bei ryškiausias praėjusių metų Kanų konkurse, turiu pripažinti: tai, kaip paprastai ir švelniai H. Kore-eda dėlioja istoriją, kuri kito režisieriaus rankose galėjo tapti ašaringa socialine drama, yra verta aplodismentų.
Nors dažniausiai esu linkusi kiek griežti dantį ant „Kino pavasario“, jog festivalį jau keletą metų iš eilės verčia savo platinamų filmų rodymo platforma (paskelbti kartojimų seansai, kurių didžiąją dalį sudaro „Kino Pavasaris Distribution“ platinami filmai, tai tik dar kartą įrodo), dėl kasdien repertuare šmėžavusių „Vagiliautojų“ seansų pykau truputį mažiau. Nes šalyje, kur reguliariai įsiveliama į diskusijas apie šeimos koncepciją, „Vagiliautojai“, iš esmės permąstantys, kas yra žmonių bendrystė ir šeimyniškumas, yra kaip niekad reikalingi.
„Vagiliautojų“ šeima netelpa į standartinį apibrėžimą, tačiau nuo pat filmo pradžios, kai miesto džiunglėse grįžtant iš eilinės vagystės tėvas su sūnumi priglaudžia rūpesčio stokojančią mergaitę (nors jos biologiniai tėvai, akivaizdu, ir yra iš aukštesnės socialinės klasės), H.Kore-eda neleidžia suabejoti – šeima, visų pirma, yra apie meilę kitam. O visa kita yra tik detalės.
