Dvilypiai gyvenimai / Non-Fiction
„Twitterio“ žinutė yra šiuolaikinis haiku“, – sako viena prancūzų režisieriaus Olivier Assayaso filmo „Dvilypiai gyvenimai“ personažė. Tai, kaip technologijos keičia mūsų literatūros supratimą ir jos vartojimo įpročius, tampa svarbia filmo tema. Apie tai nuolat svarsto leidyklos direktorius Alenas, apgaudinėjantis savo žmoną Seleną su bendradarbe, „Twitterį“ ir prilyginusia haiku. Dėl to nerimauja ir rašytojas Leonardas – jo rankraštis ką tik buvo atmestas, o tai padarė ne kas kitas, bet tas pats Alenas, su kurio žmona Leonardas, beje, turi romaną. Apie elektroninių skaityklių privalumus bei trūkumus bus diskutuojama ne tik konferencijose ir knygų pristatymuose, bet ir draugų vakarėliuose prie vyno taurės.
Tiesa, O.Assayasas paliečia ir daugiau temų. Pavyzdžiui, kelia klausimą apie kūrėjo atsakomybę – ar etiška kitų žmonių gyvenimo patirtis be jų žinios įtraukti į savo romaną, prisidengus autofikcijos žanru? O kiek nuoširdumas iš tiesų turėtų būti svarbus žaidėjas politikoje?
Visas šias temas bei potemes O.Assayasas įaudžia į personažų pokalbius. Kai kurios diskusijos nuoširdžiai įtraukia, o kai kurie epizodai prajuokina (pasirodo, kuriant autofikciją, derėtų labai gerai pagalvoti, ar verta apsimesti didesniu snobu nei esi, ir seksualiai įkrautoje scenoje vietoje „Žvaigdžių karų“ minėti „Baltą kaspiną“). Tačiau režisieriui, regis, sunkoka šiame nesibaigiančiame ir kartais gerokai varginančiame žodžių sraute užčiuopti siūlo galą ir iš tiesų priartėti prie minėtų klausimų šerdies.
Šioje disputų jūroje ryškėja dvilypių gyvenimų tema. Praktiškai kiekvienas personažas čia turi meilužį. Negana to, gyvena visiškai skirtingomis vertybėmis grįstus profesinius, asmeninius ir intelektualinius gyvenimus. Kai kurie jų net pradeda gyventi metatekste. Štai Seleną vadinanti J.Binoche sakosi susisiekusi su J.Binoche – smagi non-fiction detalė.
Tačiau visa tai galiausiai atsimuša į tą pačią technologinės revoliucijos temą. Šiandien, sako O.Assayasas, išmokome be moralinių skrupulų atsieti save nuo savo veiksmų. Ir meluoti sau bei kitiems tapo gerokai lengviau.
Širdžių dama / Queen of Hearts
May el-Toukhy filmas „Širdžių dama“ festivalio organizatorių yra pristatomas kaip vienas šių metų „Kino pavasario“ hitų. Ir tam, regis, yra visos sededamosios dalys.
Aistra tarp Anos, vyresnio amžiaus moters, ir paauglio Gustavo, kuris, negana to, yra Anos vyro sūnus iš ankstesnės santuokos. Sudėtingas moters vidinis pasaulis, kurį kuria chameleoniška Trine Dyrholm, laviruojanti tarp profesionalios, emocijas puikiai valdančios teisininkės įvaizdžio ir savo geidulius žūtbūt patenkinti siekiančios moters. „Širdžių damoje“ yra ir meistriškų manipuliacijų bei provokacijų – scena, kurioje Ana, akivaizdžiai kalta dėl visų aplinkinių (ir savo pačios) skausmo, sugeba situaciją apsukti savo naudai, verta aukščiausių balų. Tad ko daugiau norėti?
Neabejoju, jog dėl visų šių priežasčių „Širdžių dama“ gali pelnyti žiūrovų prielankumą, tačiau atidžiau pažvelgus į filmą pradeda ryškėti mažiau simpatijų keliantys štampai – pradedant ne pačia subtiliausia vizualine metafora, kai dvigubas personažės atspindys lange atliepia dvilypį jos gyvenimą, baigiant filmą įrėminančiu, schematišku svarstymu, kaip keičiasi žmogaus požiūris į išnaudojimą, kai jis pats tampa išnaudojimo dalyviu. Taip skausmingai aiškiai sudėliojus visus taškus ant i, net tokia įspūdinga personažė kaip Ana šiame filme baigia užtrokšti.
Kleras / Clergy
Wojciecho Smarzowskio filmai visada sulaukia audringų reakcijų, 2018 m. pasirodęs „Kleras” – ne išimtis. Per pirmuosius rodymo mėnesius surinkęs penkis milijonus žiūrovų Lenkijoje, filmas buvo po kaulelį išnarstytas žiniasklaidoje bei socialiniuose tinkluose, skirtingų visuomenės grupių peiktas, girtas ir net ragintas boikotuoti. Tačiau nieko kito, turint omeny filmo temą, ir nebuvo galima tikėtis.
„Kleras” pasakoja apie tris skirtingų rangų Katalikų bažnyčios dvasininkus, kurie kasmet susirenka aplaistyti fakto, jog išsigelbėjo per prieš keletą metų kilusį gaisrą. Kiekvienas jų – ne be nuodėmių. Kas nesilaiko celibato ir turi priklausomybę alkoholiui, kas užsiima papirkinėjimu ir šantažu, kas girtas sėda prie vairo. Netrukus į šį sąrašą bus įtraukta ir pedofilija.
Nors seanso metu neapleido mintis, jog jei režisierius koncentruotųsi į keletą konkrečių nusikaltimų, o ne rodytų kone viso Dekalogo sulaužymą, įsijausti į filmą pavyktų lengviau, puikiai suprantu, kad W.Smarzowskio sumanymas buvo kitoks. Siekdamas nuo Bažnyčios kaip institucijos nutraukti šventumo skraistę, kuria taip įtikėjo dalis jo tautiečių, režisierius turi parodyti visą tamsą, kuri gali čia užgimti – tamsą, kuri reiškiasi tiek per žmogiškąsias ydas ir suklupimus, tiek per politizuotos institucijos veikimo prizmę.
„Klerą“ norisi lyginti su Berlyno kino festivalyje šiemet Didžiuoju žiuri prizu apdovanotu ir Lietuvos kino ekranuose netrukus pasirodysiančiu François Ozono filmu „Ačiū Dievui“ (By the Grace of God). Tiesa, šiame filme režisierius gręžiasi į nuo kunigų seksualinio išnaudojimo vaikystėje nukentėjusius vyrus, tačiau kritikos Bažnyčiai, saugančiai savo įvaizdį ir slepiančiai šiurpus nusikaltimus, čia taip pat netrūksta. Tačiau ji nėra nei absoliuti, nei utriruota. Nors F.Ozonas kartais pavojingai priartėja prie sentimentalumo ribos, konfliktišką tikinčiojo santykį su jį nuvylusia tikėjimo institucija jis kuria su stebėtinu jautrumu – niuansuodamas, ne ideologizuodamas.
W. Smarzowskis renkasi kitą taktiką. Jis tirština spalvas (čia – nuoroda ne tik į personažų plėtotę, bet ir į filmo koloritą), pajuokia, dramatizuoja. Ir nors kartkartėmis mėgina kelti klausimus apie tikrąsias problemos šaknis, jam skiriama kritika, jog keletas grįžtelėjimų į personažų vaikystę yra pernelyg supaprastinta velniškai sudėtingos problemos interpretacija, man galva, taip pat yra pelnyta.
Iki dugno / Playing Hard
2015 m. „Kino pavasaris” rodė Kingos Dębskos filmą „Mano dukterys karvės“ – paprastą ir jokių kino kalbos naujovių nepasiūlančią, tačiau jaukiai žemišką komediją apie tai, ką reiškia atsisveikinti su savo artimuoju.
Šiemet „Festivalių favoritų“ programoje pristatomas naujausias jos filmas „Iki dugno“ kitoks – ne toks žiūroviškas, spalvingas ar šmaikštus.
K. Dębska pasakoja apie tris alkoholizmu sergančias moteris – prokurorę Dorotą, chirurgę Teresą ir studentę Magdą. Tai – drama be jokių pagražinimų. Per 92 min. filmo personažės pasieks visišką fizinį ir emocinį dugną, statys savo ir kitų gyvybes į pavojų, išnaudos ir bus išnaudojamos. „Subtilus“ nėra tas žodis, kuriuo būtų galima apibūdinti filmą, tačiau jei ėjimą į dramaturginius kraštutinumus iš dalies pateisina nagrinėjama tema, kartkartėmis vis pasigirstantis didaktiškas „Iki dugno“ tonas tos pačios kortos išsitraukti, deja, negali.
Vis tik nors „Iki dugno“ dramaturgija pelnytai gali pasirodyti ganėtinai šabloniška, trijų talentingų aktorių – Agatos Kuleszos, Marios Dębskos, Dorotos Kolak – darbas, kuriant savo problemą neigiančių ir skausme skęstančių moterų portretus, režisierės „pamoralizavimus“ kiek nuleidžia ant žemės.
Žemė po mano kojomis / The Ground Beneath My Feet
„Kino pavasario“ programoje pristatoma Marie Kreutzer drama „Žemė po mano kojomis“, kurios apžvalga rengta Berlyno kino festivalyje.
Jauna, ambicinga, visad pasitempusi Lola yra griežtai sustygavusi savo gyvenimą. Rytais ji sportuoja, dienomis (o dažnai – ir vakarais bei savaitgaliais) visas jėgas atiduoda darbui, kuriame tikisi greitai pakilti karjeros laiptais, naktimis lova kartais dalinasi su savo viršininke. Tačiau gyvenimas turi tendenciją nepaisyti mūsų planų.
Kai šizofrenija serganti Lolos sesuo Connie vėl atsiduria ligoninėje, Lola iš paskutiniųjų mėgina ja rūpintis – tiesa, kaip vėliau pripažins ji pati, daugiau iš pareigos, nei iš meilės. Situacija pasidaro dar sudėtingesnė, kai Lola pradeda sulaukti sesers skambučių, skundžiantis, jog ligoninėje jos neprižiūri. Tačiau susisiekus su gydymo įstaiga, Lolai pranešama, kad Connie dar nei kartą neprašė pasinaudoti telefonu ir kalbėtis su Lola tikrai negalėjo...
Panašūs siužetiniai posūkiai matyti jau ne viename filme ir nedarytų įspūdžio, jei „Žemė po mano kojomis“ visų pirma būtų trileris, o ne drama. Tačiau M.Kreutzer, renkasi būtent tokį kelią – kalbėti apie vidų, o ne išorę.
Psichinė liga čia nėra tik įdomi aplinkybė, ieškant atsakymo į užmintą mįslę. Realistiškame, neskubraus ritmo, tačiau puikiai žiūrovo dėmesį išlaikančiame filme psichinė liga jaukia žmonių gyvenimus, keičia jų santykius ir neturi lengvų sprendinių. Taip, kaip nutinka ir tikrame pasaulyje, net jei jis kartais primena trilerį. Arba komediją.
