Skambutis į duris. Už jų – kariškiai, pranešantys Dafnai ir Michaeliui, jog jų vienturtis sūnus „krito“ (šį žodį išgirsime dar ne kartą), vykdydamas savo pareigas Izraelio kariuomenėje. Kol Dafna miega prigirdyta migdomųjų, Michaelis bando tvarkyti laidotuvių reikalus, tačiau ir jis pats, rodos, yra ties nervinio išsekimo riba.
Tai – tik pradžia, nebūtinai apibrėžianti filmą ir tolesnę jo eigą, tačiau atskleidus vos per sprindį daugiau, Venecijos kino festivalyje Didžiuoju žiuri prizu apdovanota ir Izraelio valdžios kritikos sulaukusi Samuelio Maozo juosta prarastų tai, dėl ko šis filmas pelnė tiek kritikų, tiek žiūrovų simpatijas visame pasaulyje.
Nors vietomis „Fokstrotas“ (Foxtrot) gali pasirodyti pernelyg tiesiogiai baksnojantis į filme reflektuojamas problemas (retoriniai karininkų klausimai: „Už ką mes kovojame?“ tai iliustruoja bene geriausiai), o kartkartėmis – perdėm estetizuotas, S.Maozas paperka neginčijama režisūrine drąsa: retas autorius ryžtųsi rinktis tokią netradicinę kūrinio struktūrą ir tokią plačią filmo pustonių amplitudę, kuri „Fokstrote“, pasakojančiame lokalią istoriją, nejučiomis tampa universalaus, šalių ir kultūrų sienas peržengiančio pasakojimo dalimi.
Dorotos Kobielos ir Hugh Welchmano filmas prasideda nuo teiginio – prie šio filmo dirbo daugiau nei 100 dailininkų, o jo kūrybos procesas užtruko 7-erius metus.
Po tokio pareiškimo tikriausiai nereiktų stebėtis, jog „Oskarui“ nominuotas „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent) atrodo kiek formalistinis darbas: ranka ištapytas filmas, imituojantis paties van Gogho tapyseną ir aproprijuojantis jo kūrybos motyvus (tiesa, nespalvoti flashbackai kažkodėl tapomi realistine maniera), daro įspūdį pirmąsias 15 minučių, tačiau ilgainiui pradeda priminti saldų tortą su dar saldesniu glajumi, kad ir kaip meistriškai šis beatrodytų.
Galiausiai į galvą šauna ir kiek ciniškas klausimas: kiek iš tiesų prasminga van Gogho tapyseną, kurios dėka statiškas vaizdas sukuria judesio įspūdį, perkelti į judesiu grįstą mediją?..
Įspūdžio nedaro ir režisierių pasirinktas pasakojimo kampas – „Jūsų Vincentas“ prožektorių šviesą kreipia ne į menininką ir jo kūrybinį kelią, bet į paskutiniuosius jo gyvenimo mėnesius, taip mėginant filmą paversti paslaptimis apkaišyta sensacinga istorija, kuriai iki bent pusiau intriguojančio detektyvo pritrūksta ir gyvesnių dialogų, ir labiau išplėtotų personažų charakterių.
Denis Côté yra vienas tų režisierių, kurie savo dokumentiniuose darbuose tiek žiūrovui, tiek filmo subjektui duoda apsčiai laisvės ir dažniau kelia atvirus klausimus, nei pateikia jau sugromuluotus atsakymus.
Ne išimtis yra ir naujausias, Lokarno kino festivalyje pristatytas jo filmas „Tokia švelni oda“ (A Skin So Soft), pasakojantis apie šešis kultūristus, tobulinančiu kūnus ir bandančius peržengti savo galimybių ribas – tylus, nuo užkadrinių komentarų atribotas ir iš mažų epizodų sudurstytas filmas atveria stereotipais apraizgyto, tačiau daugeliui nepažįstamo pasaulio duris. Pasaulio, kuriame sportininkai tol valgo per prievartą, kol veidu pradeda byrėti ašaros, treniruojasi, kol krenta ant žemės, ir nepajėgia paslėpti prieš varžybas širdį užplūstančio nerimo.
Tiesa, galima kelti klausimą, ar D.Côté neegzotizuoja nemažai daliai žiūrovų ir taip svetimos kultūrizmo kultūros, mat tarp stambių raumenų planų ir komiško žvilgsnio į sportininkų sau keliamus uždavinius, sunku išvysti tikrą žmogų su tikrais, už treniruoklių salės ribų išsprūstančiais jausmais. Šiai minčiai tyliai kirbant viduje, D.Côté lyg tai nujausdamas, netikėtai pasiūlo kur kas humaniškesnį ir jautresnį finalą – tokį, kokio nesitikėtum pusantros valandos stebėdamas alinančias treniruotes, beatodairiškai siekiant savo tikslo...
6 „Cezariais“ ir Didžiuoju žiuri prizu Kanų kino festivalyje apdovanotas Robino Campillo filmas „120 dūžių per minutę“ (BPM) nukelia į 10-ojo deš. Paryžių ir pasakoja apie aktyvistų grupės „ACT UP-Paris“, kovojusios už AIDS prevenciją, veiklą. Nors ilgainiui atsiras ir dar viena – meilės istorijos – linija, režisierius daugiausia dėmesio skiria pačios organizacijos veiklai: ilgoms diskusijoms ir ginčams kassavaitinių susitikimų metu, demonstracijoms, protesto akcijoms ir audringiems vakarėliams po jų.
„120 dūžių per minutę“ galima rasti nemažai priekaištų – čia netrūksta ir deklaratyvių pareiškimų, ir perdėm melodramatiškų epizodų, o ir blanki forma neleidžia filmo kilstelėti aukštėliau ar bent atsiriboti nuo minties, jog žiūri ilgoką paskaitą apie LBGT teises. Tačiau nepaisant visų suminėtų trūkumų, R.Campillo savo chaotiškame filme sugeba užčiuopti ir kažką velnioniškai tikro: net jei galima burbėti dėl kai kurių režisūrinių sprendimų, vargu, ar kas suabejotų filmo personažų energija, frustracija, džiaugsmu ar visai netikėtai užgimusia meile. Tai – atvirai politinis filmas su atlapota širdimi ir vien dėl šio keisto derinio „120 dūžių per minutę“ tampa dėmesio vertu kino eksperimentu.
Jono Carpignano „Čigonas“ (A Ciambra) – tai pasakojimas apie Kalabrijoje gyvenantį keturiolikmetį romų tautybės berniuką Pio, kuris bando užimti už grotų atsidūrusio vyresnio brolio vietą ir tapti šeimos maitintoju. Jis nori būti suaugęs – Pio geria, rūko, leidžia laiką naktiniuose klubuose, tačiau kai jį pasivys tikrieji suaugusiųjų gyvenimo rūpesčiai, mūsų herojus atsidurs kryžkelėje.
Dokumentine maniera nufilmuotas „Čigonas“ primena neorealistinę tradiciją – pagrindiniu personažu čia tampa nepasiturintis veikėjas, filme vaidina neprofesionalūs aktoriai, o santūrus stilius kuria autentikos įspūdį. Sekant šiuo keliu, J.Carpignano sugeba išvengti perdėm virkdančios ir tamsios socialinės dramos spąstų, tačiau drauge neleidžia pažinti Pio ir išties pajausti jo gyvenimo naštos – „Čigonas“ taip ir praskamba viena nata ir tik pačioje filmo pabaigoje suskambus seniai įgrisusiam radijo hitui išbudina iš dvi valandas trukusio sąstingio.
