Salėje tie žiūrovai yra tikri žvėrys: jie žiūri įdėmiai, geba perprasti savitas kiekvieno filmo žaidimo taisykles ir siekius, atpažinti ir lyginti. Išėję iš salės, jie ne persimeta pora frazių iš serijos „blemba, kaip užkniso“, „va tas tai geras“ arba „kaip lietuviškam visai neblogai“, bet ilgai diskutuoja apie filmų temas, režisierių kino viziją ir kalbą – koks jos žodynas? Bediskutuodamas, kas nors susiginčija ir susipyksta, bet užtat supranta, kas jai/jam kine (ir ne tik) yra svarbu. Filmai rodomi dažnai, įvairiuose miestuose ir miesteliuose, po jų vyksta diskusijos, ir režisieriai, užuot mykę, kad „pats filmas viską pasakys“, nori ir gali kalbėtis su savo publika.
Tokia mano (neapsisprendžiu, įžūli ar kukli?) svajonė. Kiek ji nutolusi nuo tikrovės, galiu tik spėti, bet dėl vieno neabejoju: lietuvių režisierių trumpo metro filmai galėtų būti rodomi dažniau, ne tik įpareigojančiuose festivalių rėmuose.
Pirmą kartą apie „Kino pavasario“ studentų filmų programą rašiau prieš, berods, penkerius metus. Per tą laiką ji įspūdingai ūgtelėjo – mokykliškus kino bandymus pakeitė kur kas brandesni, profesionalesni ir įdomesni darbai. Palengva „Kino pavasario“ ir „Scanoramos“ studentiškų filmų programos tampa kokybės ženklu. Manau, kad kartelė galėtų būti kilstelėta dar aukščiau – šiais metais programai būtų užtekę kokių 4–5 filmų, o jaunajai kino kartai linkiu publikos, kuri galėtų jų darbus įvertinti. Linkiu ją atrasti, suburti, „užsiauginti“. Kad tai įvyktų, reikia smalsumo, atvirumo ir tam tikro geranoriškumo iš abiejų – kūrėjų ir žiūrovų – pusių, bet, man regis, tai įmanoma. Kad drauge su nauja kino karta atsirastų ir nauja lietuviško kino publika. O dabar konkrečiai apie filmus.
Kamilės Milašiūtės „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ asmeniškai mane žavi tuo, kad perkelia dėmesį nuo menininkų ir genijų prie tų, kurie paprastai lieka nematomi – jų vaikų, tų, kurie dar nieko „nepasiekę“ ir bando susigaudyti pasaulyje, susidaryti savo požiūrį į meną, buitį, darbą, tėvus ir kitus dalykus. Milašiūtės filmas kamerinis, minimalistiškas, paprastos ir aiškios struktūros. Iš pradžių ekrane, saulės šviesoje, spindi melsvas Žygimantų gatvės namo fasadas, – tas, ant kurio stovi papilkėjusios, bandančių išlaikyti Žemę vaikų skulptūros (greičiausiai tai kažkoks antikinis motyvas, bet nuo šiol tą namą matysiu taip). Fone skamba styginių muzika, į kurią švelniai įsilieja pravažiuojančio troleibuso garsai.
Tačiau kai kitame kadre veiksmas persikelia už fasado, į namo vidų, santykis tarp meno ir buities pasaulių radikaliai apsiverčia, pasidaro konfliktiškas. Laiptinėje sėdi du paaugliai (akt. Laura Marija Rinkevičiūtė ir Kasparas Varanavičius), kurie negali įeiti į namus. Neužilgo ateina vyresnė, kartu jau nebegyvenanti sesuo (akt. Gelminė Glemžaitė), kuri lygiai taip pat bergždžiai skambina ir daužo duris: mama neatidaro. Laiptinėje besiginčijant ir bespėliojant, ar mamai nutiko kažkas rimto, ar ji tiesiog „rašo su ausinėmis“ naują kūrinį, skirtą Lietuvos šimtmečiui, išryškėja šeimos įtampos ir skaudžios temos (šaunus Marijos Kavtaradzės scenarijus). Ar menininko egzistencija kažkuo vertesnė už kavos virėjo? Kas svarbiau – sukurti simfoniją ar pasirūpinti savo vaikais? O gal jau pati klausimo formuluotė klaidinga?
Jauni aktoriai vaidina puikiai, ypač natūrali jaunesnioji sesuo (akt. L.M. Rinkevičiūtė). Gelminė Glemžaitė, ko gero, jau yra įdomiausia savo kartos kino aktorė – ji ne tik profesionaliai vaidina, bet ir kiekvienam personažui atranda savitą kūno ir veido kalbą, persikūnija. Įspūdingas kontrastas tarp jos ir jaunesnių aktorių, tas veide atsispaudęs „užgyventas“ skausmas, branda, suteikia Milašiūtės darbui įtaigumo ir traukia žiūrovą fantazuoti apie šių (ir kitų didelių menininkų) vaikų praeitį ir ateitį. Vienintelis filmo trūkumas – tai, kad jis toks trumpas, lyg etiudas.
Milašiūtės filme šeimos trūksta ir vaikai palikti vieni ant savo pečių laikyti Žemės rutulį, o Tito Lauciaus „Šeimoje“ yra atvirkščiai. Čia vyksta kone tikras giminės suvažiavimas, o kadangi jo erdvė ankšta – butas, kurį reikia iškraustyti, ir situacija jautri (po močiutės mirties iškraustomas senelis), nuotaika kaip reikiant įkaista. Iš visų programos filmų „Šeimą“ žiūrovai sutiko emocingiausiai – prunkštė, kikeno, plyšo juokais, o pasirodžius titrams karštai plojo. Ne išimtis ir šio teksto autorė. Žiūrėti Lauciaus filmą – didelis malonumas, visų pirma dėl puikios aktorių atrankos ir profesionalių aktorių ansamblio. Senelį vaidina Vidas Petkevičius, jo sūnus – Arūnas Sakalauskas ir Dainius Gavenonis, sūnų žmonas – Rasa Samuolytė ir Aldona Vilutytė, dukrą – Aistė Zabotkaitė, dukros vaikiną, „naujoką“, pristatomą šeimai būtent perkraustymo dieną, puikiai suvaidino Andrius Alešiūnas.
Žiūrovai juokiasi, nes atpažįsta situacijas, frazes, santykių modelius iš savo pačių gyvenimo. Lauciaus filme šeima yra tiesiog nepakenčiama, bet drauge labai mylima. Rodos, ji griūva, bet iš tiesų tik „džiazuoja“. Režisierius pats rašė scenarijų ir turi puikią klausą – kalba gyva, lyg „nurašyta“ iš gyvenimo. Tiesa, mano galva, Laucius kartais perlenkia lazdą, ir situacijos trapumą užgožia komizmas, kone peraugantis į farsą. Juk esmė visai ne tame, kad žmonės godūs, pavydūs ir juokingi. Esmė tame, kad bartis dėl plintusų, spintų ir šaldytuvų yra lengviau, negu susitaikyti su tuo faktu, kad žmonės, netgi patys artimiausi (netgi tu pats!), sensta ir numiršta. Galbūt dėl to, nors labai organiškas ir energingas, šis filmas yra vienkartinis malonumas, žiūrint antrą kartą jis nebedaro to paties efekto, o kažko naujo irgi neatveria. Kaip ten bebūtų, aš jau laukiu Lauciaus ilgo metro debiuto.
Saulės Bliuvaitės „Konkurso“ centre irgi atsiduria šeima, tačiau režisierės vizija visai kitokia, sakyčiau, net lengvai distopinė. Veiksmas vyksta prabangiame stikliniame name Kūčių naktį, tik už lango pliaupia ir žaibuoja, eglutę atsoja metalo dizainas, o personažai jau nebemoka „Tėve mūsų“, – svarbiausia gražiai nusifotografuoti prie šventinio stalo. Režisierė jau ankstesniame savo filme „Jana“ (2017) parodė, kad ypatingą dėmesį skiria erdvėms ir interjerams, puikiai moka kurti nejaukią, net lengvai košmarišką aplinką. Asmeniškai man Bliuvaitės filmų pasaulis yra labai svetimas – tai turtuolių, kurių tualetuose įtaisyti žydri akvariumai, ir tuštumą išgyvenančių išlepintų vaikų pasaulis, tačiau režisierės vizija darosi vis ryškesnė ir įdomu, kur ji suks toliau.
Naujame filme autorė eksploatuoja aktualią temą – gyvenimą „dėl vaizdo“, socialiniuose tinkluose vykstančias kovas, kieno gyvenimas patraukliausias. Režisierė sutirština spalvas, šaržuoja, tokiu būdu atskleisdama absurdą, susvetimėjimą, tuštumą. Filmas labai estetiškas ir preciziškai nufilmuotas: šalta šviesa, simetriškos kompozicijos, statiška kamera, kruopščiai apgalvotos mizanscenos ir pedantiškai suderintos spalvos – pilkos, baltos ir juodos fone sudėlioti šaltos raudonos-rožinės akcentai (dar niekada spanguolių kisielius nebuvo toks stilingas!)
Vis dėlto atrodo, kad filmas patenka į savo paties paspęstus spąstus – tobulas vaizdas, regis, atitraukia režisierės dėmesį nuo esminių dalykų, pavyzdžiui, aktorių darbo. Vaidybiniu požiūriu „Konkursas“ labai sudėtingas: du iš keturių personažų „vaidina vaidmenyje“ (tai mama ir jos naujasis „kavalierius“, pasamdytas norint sukelti pavydą ją palikusiam vyrui), vienas personažas yra tiesiog netikras (išlepinta paauglė dukra), o ketvirtasis (jau atskirai gyvenantis ir glamūro nevertinantis sūnus) tarsi turėtų būti vienintelis autentiškas žmogus filme. Tačiau, nors Airida Gintautaitė (mama) ir Gediminas Rimeika („kavalierius“) meistriškai susidoroja su savo dvigubais vaidmenimis, vaikų (šiaip jau puikūs aktoriai Jovita Jankelaitytė ir Mantas Zemleckas) vaidmenys atrodo neišieškoti ir yra pagrindinis filmo minusas. Gal ne veltui viename iš pabaigos kadrų stiklinėje namo sienoje atsispindintys truputį susilieję, sušvelnėję jų atvaizdai atrodo kur kas tikresni už pačius aktorius (operatorius Vytautas Plukas).
Akvilės Žilionytės filmas „Langai“ smarkiai išsiskiria iš kitų filmų. Galbūt tai susiję su tuo, kad ji į kiną ateina iš netradicinių formų literatūros, labiau nori eksperimentuoti ir žaisti, o ne pasakoti istorijas, – autorė sakė norėjusi sukurti filmą neišeidama iš savo kambario ir, regis, tai jai praktiškai pavyko. „Langai“ yra lyg meditacija, bandymas (cituojant filmo personažę) „sustoti ir susikoncentruoti“. Ekrane matome priešais stovinčio namo langus ir už jų gyvenančius žmones: geriančius, rūkančius, besidažančius, šokančius, sūpuojančius kūdikį ir panašiai, o už kadro skamba du monologai, laiškai namų ir išsikraustymo tema (Severija Janušauskaitė ir Marius P.E. Martynenko).
Filmo žanras įvardinamas kaip dokumentika, iš jo pristatymų susidaro įspūdis, kad namų neturėjimo, nuolatinio judėjimo po pasaulį tema asmeniškai artima autorei, – ji pati filmavo tuos langus prieš eilinį išsikraustymą. Dėl tokio „Langų“ intymumo garsių aktorių balsai (ypač Martynenko balsas, iškart keliantis nereikalingas asociacijas ir verčiantis ekrane matyti jo veidą, kai reikėtų „medituoti“ langus) veikia kaip svetimkūniai, suardo šiaip jau mekišką filmo audinį, įnešdami dirbtinumo. Galbūt teksto galėjo būti mažiau, o jį įskaityti galėjo pati autorė? Dabar, man regis, nenušlifuotas namudiškas vaizdas ir profesionalių aktorių balsai labiau trukdo vieni kitiems, nei padeda. Tiesa, reikia pasakyti, kad skirtingai nei kitus programos filmus, „Langus“ mačiau tik vieną kartą, nes iškilus teisiniams nesklandumams filmas buvo tyliai pašalintas iš festivalio programos (gal žiūrint antrą sykį atrodytų kitaip?)
Jevgenijaus Tichonovo dokumentinis filmas „Taco“ pasakoja apie kultinį gatvės šokio poppingo kūrėją ir šokėją Bruno Falconą. Šokant poppingo stiliumi šokėjo kūnas juda kaip robotas, vanduo, animacinių filmų veikėjai ir pan. Filmas konceptualus: jis skyla į dvi vienodo ilgio dalis – pirmą, energingą ir dinamišką kaip pats poppingas, ir antrą – statišką bei lėtą. Pirmojoje dalyje sumontuoti archyviniai įrašai ir šiandieniniai gatvėje kalbinamų Taco gerbėjų pasisakymai, už kadro apie Taco pasakoja režisieriaus pakalbinti žmonės, skamba muzika. Tuo metu antrąją dalį sudaro ilgas statiškas kadras, kuriame matome kuklų Taco namelį ir prieš kamerą besimaivančią, šokančią pasenusią legendą, fone skambant sentimentaliai styginių muzikai (jei tai ne ironija, tuomet čia prastas skonis).
Man sunku suprasti, kodėl režisierius, sukoręs tokį kelią iki Amerikos ir įkalbinęs šokėją nusifilmuoti, nieko jo nepaklausė. O gal tie atsakymai buvo nuviliantys? Pažiūrėjusi „Taco“ prisiminiau Tomo Smulkio dokumentinį filmą „Rojaus beieškant“ (2012), kuriame jis iškeliauja į Stokholmą vedamas svajonės – sutikti legendinį švedų režisierių Roy’ų Anderssoną, bet viskas susiklosto ne taip, kaip planuota, atsiranda ironijos, netikėtų atradimų. Smalsu, kaip Tichonovo filmas būtų pasisukęs, jeigu režisierius būtų pats jame dalyvavęs arba nusprendęs labiau atskleisti savo personažą. Dabar atrodo, kad filmo idėja tiesiog nebuvo išgryninta.
Silvestro Polinausko filme „Siena“ du personažai – jaunas vyras (akt. Valentin Kirejev) ir turbūt į prostituciją parduota kurčia (?) mergina (akt. Jelena Orlova) – bėga nuo neaiškių persekiotojų. Kiek galima suprasti, jų kelionė veda iš Lietuvos per Lenkiją į Ukrainą. Polinauskas pasakoja istoriją ryškiu punktyru, dialogų nėra, tik kelios vyro rusiškai ištariamos frazės.
„Sienoje“ koncentruojamasi į jų – nematomų paribių žmonių – santykius, rodoma, kaip nepasitikėjimas palengva tampa simpatija ar net artumu. Visgi manau, kad režisierius perdėtai romantizuoja savo veikėjus, o merginą stačiai infantilizuoja – po drauge praleistos paros ji jau valiūkiškai purškia jam ant veido vandenį ir žaidžia gaudynių, draugystės ženklu tampa dvi porcijos ledų. Tačiau pagrindinė problema visai ne ta. Problema ta, kad šiuos personažus, jų gyvenimus ir erdves jau puikiai pažįstame iš Šarūno Barto filmų. Lietuvių kine tokiu būdu pasakoti apie tokius žmones – tai tas pats, kaip bandyti išrasti dviratį. Kita vertus, filmas sklandus, profesionaliai nufilmuotas (operatorius Linas Žiūra), stipri scena metalo laužyne.
Tado Šlajaus filme paslaptingu pavadinimu „Adamah“ siužetą ir dialogus keičia ritualas ir pasikartojimas, o linijinį naratyvą – meditatyvūs ciklai. Šlajaus filmas – pats prieštaringiausias programoje. Viena vertus, jis stulbinančiai pretenzingas ir egzaltuotas, senamadiškas (A. Tarkovskio įtaka?) Jame pagrindiniam personažui, vienam iš daugelio Adomų (akt. Marius P.E. Martynenko), apsiverčia liežuvis tarti Dievo vardą ir tokias frazes kaip: „Dievas sukūrė purvą, jam pasidarė vieniša...“ Kas kad jos paimtos iš ironiškojo Kurto Vonneguto – Dievas lietuvių poezijoje buvo (ir kartais dar būna) taip uoliai „įdarbintas“, kad tiesiog virto literatūrine kliše...
Užtat vizualiai filmas įtaigus, plastiškas, pajungiamos visos žiūrovo juslės. Matau „Adamah“ kaip savotišką šokį ar simfoniją, kur svarbesnis už personažų žodžius ir veiksmus pasidaro ugnies traškėjimas ir ūžimas, šlapio sniego gurgždesys po batais, lėtas kameros šokis (operatorius Nojus Drąsutis). O geriausias dalykas – tai Raimundo Eimonto muzika, suteikianti vaizdams didingumo, kone magijos (pavyzdžiui, šypsenos scena!) Paslaptingas, sakralus kariliono skambesys, drauge su analoginiu suaudžiamas elektroninis garsas sukuria fantastines erdves, viską pripildo jausmo. Muzika vis kyla ir leidžiasi bangomis, perteikdama bendrą filmo ilgesį, o kai pereina į sekundą, rodos, sekundę viskas susimaišo ir ima svaigti galva.
Nuėmus mitologinį filmo sluoksnį lieka atpažįstamos slogios būsenos, ta gyvenimo bergždumo nuojauta – daugybė vyrų kaip pagal komandą mechaniškai „dauginasi“ su žeme, lyg kirminai rausdami savo kūnais smėlį. Man smagu, kad negaliu lietuvių kino lyginti su jais. Dar prieš kažkiek metų, rodos, tai būtų buvusi taikli metafora.
