Pirmasis pokalbis, įrašytas dar prieš karantiną ir masinių renginių uždraudimą, glaudžiai susijęs ir su šių metų „Kino pavasario“ tema „Ateitys“, ir su dabartine, kultūrai iššūkių kupina situacija.
Atsispyrę nuo festivalio „Ateičių“ temos, „Kino pavasario“ programos sudarytojas Gediminas Kukta ir menininkas, tyrinėtojas Julijonas Urbonas, moderuojant lietuviškų podkastų vedėjai Urtei Karalaitei, kalbasi apie tai, kaip kinas mato ateitį.
Minutės trukmės filme – kelionė į Mėnulį
Vos atsirado kinas, jame imta vaizduoti ateitį, o šis vaizdavimas laikui bėgant patyrė nemenką raidą, užtikrintai teigia vienas festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojų Gediminas Kukta.
„Vienas kino pradininkų, Georges Melies, savo 1–2 minučių trukmės filmukuose vaizdavo net kelionę į Mėnulį ar ekranizavo „Frankenšteiną“ – kūrinį, kuris numatė ateities eksperimentus su žmogumi, su kūnu ir pan.“, – pasakoja G. Kukta.
Vėliau kinas ir jame vaizduojama ateitis kito, tam įtaką darė technologijos. Kaip pavyzdį G. Kukta mini kūrėjo Fritzo Lango filmą „Metropolis“, kuriame vaizduojamas futuristinis miestas. Vėliau kine imta vaizduoti kosmosą – pasirodė tokie filmai kaip „Žvaigdžių karai“ ar „Kosminė odisėja“.
Kaip pasakoja G. Kukta, po truputį dėmesys nukrypo į kompiuterius, robotus ir technologijų įsigalėjimą: „Kine ateitis imta vaizduoti kaip labai robotizuota. Kas toliau? Toliau atsirado nerimas dėl Žemės ateities, klimato problemos, distopijos apie pasaulio pabaigą. Šiuo metu matome, kad ateities vaizdavimas kine vėl kinta, jau nebesikeliama į labai tolimą ateitį, apsiribojama artimesne.“
Julijonas Urbonas tvirtina, kad ne tik kinas, bet ir visos kitos meno šakos tam tikra prasme atspindi laiką. „Natūralu, kad vienu metu dominuoja mechanika, kitu – kompiuterija, tai keičia mūsų vaizduotę. Kinas visa tai įprasmina, įgalina, sustiprina metaforas, kurios tampa jau nebe metaforomis, o kasdiene kalba“, – teigia tyrinėtojas.
Negalima pamiršti ir to, kad pačios technologijos daro didelę įtaką kinematografinei kalbai, sako J. Urbonas: „Specialieji efektai, tam tikra scenografija – tai neatsiejama vaizduotės konstravimo dalis. Šiuo metu turime tokią išraiškos priemonių įvairovę, kad tai būtų sunku aprėpti per mėnesio trukmės pokalbį.“
Nesprendžia problemų, bet ugdo kritinį mąstymą
Paklaustas, kaip kinas gali padėti spręsti ateities problemas, G. Kukta prisipažįsta tokiam klausimui esantis kritiškas: „Man atrodo, kad nėra jokio kūrinio, pavyzdžiui, išgelbėjusio gyvybę ar šiaip išsprendusio kokią problemą. Manau, kad kūrinys gali užduoti klausimų, o per tuos klausimus individas galbūt ir priima kokius nors sprendimus. Tad jei koks nors filmas apie klimato kaitą paskatins žmogų, kasdien perkantį vandenį plastikiniuose buteliukuose, įsigyti gertuvę, gal tai ir bus sprendimas. Kinas, o ir visas menas, gali nebent ugdyti kritinį mąstymą.“
Pasak J. Urbono, jei į problemų sprendimą žvelgiama labai abstrakčiai, tai kiną galima traktuoti kaip alternatyvios realybės simuliatorių. „Toje realybėje tu gali pabūti, patirti, samprotauti ir įsivaizduoti, kas nutiktų, jei kažkas nutiktų. Ir taip daryti įtaką sprendimams realybėje. Labai dažnai kinas nesprendžia problemų, bet formuoja ateitį, ją inspiruodamas, suteikdamas unikalų ir empatišką ryšį su kitu laiku, kitu žmogui ir pan. Kinas – savotiškas empatinis tiltas su alternatyvia realybe“, – pasakoja tyrinėtojas.
Visą pokalbį ,,Kaip kinas mato ateitį?“ rasite čia.
