„Metų atradimai“ – tai programa, kurioje pristatomi pirmi arba antri vaidybiniai režisierių darbai. Visuomet stengiamės atrinkti kuo įvairesnius filmus iš skirtingų šalių, taigi „Metų atradimuose“ išvysite tam tikrą jauno pasaulinio kino panoramą ir sužinosite, kuo gyvena dabartiniai režisieriai. Nors programos filmų temos labai įvairios, pastebėjau bendrą juos jungiantį vardiklį – skirtingomis formomis atskleidžiamą maištą“, – „Metų atradimus“ apibūdina festivalio meno vadovė Santa Lingevičiūtė.
Maištinga siela
Tik 2010-aisiais Tunise prasidėjus „Arabų pavasariui“, tiek kino kūrėjai, tiek mėgėjai, pasiėmę kameras ar tiesiog telefonus, išėjo į gatves filmuoti demonstracijų ir netrukus pasirodė gausybė dokumentinių filmų apie šiuos įvykius. Kiek vėliau režisieriai ėmėsi „Arabų pavasarį“ apmąstyti vaidybiniuose filmuose. Ir Leylos Bouzid – jaunos kino kūrėjos iš Tuniso – drama „Kai atmerkiu akis“ („As I Opened My Eyes“) – vienas geriausių pavyzdžių.
Žavi, puikų balsą turinti 18-metė Fara prisijungia prie laisvės trokštantį jaunimą į savo koncertus suburiančios roko grupės, ne vien muzika, bet ir dainų žodžiais. Mergina bando išsivaduoti ir nuo ją varžančių tėvų taisyklių, ypač mamos, norinčios apsaugoti dukrą nuo neteisingų pasirinkimų. Režisierė mano, jog „kinas padeda suprasti įvykius žymiai giliau nei žinios ar kita medija, nes leidžia ne tik papasakoti apie politinius aspektus, bet ir apie žmogaus vidinius nerimus, priartėji prie jo jausmų“. Filme „Kai atmerkiu akis“ į „Arabų pavasarį“ žiūrima Faros, jos šeimos ir draugų akimis.
Romeo ir Džuljetos meilės istorijos interpretacijos
Po nesėkmingų vagysčių, paaugliai Mavela ir Marvanas susitinka policijos nuovadoje ir iškart vienas kitą įsimyli. Deja, Mavela priklauso aršiai, smurtaujančiai ir narkotikais prekiaujančiai tamsiaodžių gatvės gaujai „Juodasis Bronksas“, o Marvanas – jų priešams – marokiečių gaujai „1080“. Jie stengiasi savo meilę laikyti paslaptyje, bijodami iššaukti kruviną gatvės gaujų karą. Filmas „Juoda“ („Black“) neapsiriboja šiuolaikine Romeo ir Džuljetos istorija ir atkreipia dėmesį į valdžios nepajėgumą apsaugoti jaunimą nuo pavojingų, lyg atskirame pasaulyje gyvenančių, grupuočių. Marokiečių kilmės belgai Adil El Arbi ir Bilall Fallah pasirinko dirbti su neprofesionaliais aktoriais ir beveik visus juos surado Briuselio gatvėse.
Dar vieną savotišką garsiausios literatūrinės meilės istorijos versiją siūlo iki šiol dokumentinius filmus kūręs režisierių duetas. Bentley Deanas ir Martinas Butleris praleido septynis mėnesius mažoje Tanos saloje Vanuatu archipelage, Ramiajame vandenyne, kartu su vietiniais Jekelio kaimo gyventojais. Nors iki tol jie nebuvo matę nė vieno filmo, sutiko filmuotis režisierių juostoje „Tana“ („Tanna“).
Jauna mergina Vava įsimyli savo genties vado anūką, nors dėl vestuvių su kitos genties vyru jau yra susitarta. Įsimylėjėliai nusprendžia kartu pabėgti ir ieškoti laimės atsiskyrę nuo savo artimųjų. Šis daugiau nei prieš 20 metų išties nutikęs įvykis paskatino atmesti draudimą, neleidžiantį tuoktis tos pačios genties nariams.
Vaikystės ir paauglystės potyriai atgyja ekrane
Filmų „Monstras spintoje“ ir „Demonai“ režisieriai neslepia, jog parašyti šių kūrinių scenarijus įkvėpė tikros jų gyvenimo istorijos ir potyriai.
Dramatiškas, komiškas, siurrealus, drąsus, intymus ir kartu gąsdinantis filmas „Monstras spintoje“ („Closet Monster“) vaizduoja bręstančio meniško vaikino Oskaro grumtynes su savo seksualine tapatybe, gniuždančia šeimos trauma ir troškimu pabėgti iš varžančio priemiesčio gyvenimo. Oskarą supranta tik jo draugė Gema, geriausias bičiulis – kalbantis žiurkėnas Bafis – bei žavingas bendradarbis Vailderis.
„Tiesą sakant, šį filmą privalėjau nufilmuoti pačiam sau, kad apsvarstyčiau savo gyvenimo aspektus, kurių niekaip negalėjau atsikratyti ir „padėti į lentyną“. Taip radau būdą jiems sukontroliuoti,“ – sako kanadietis režisierius Stephenas Dunnas.
Vienas iš daugiausiai įtampos sukeliančių programos filmų – taip pat Kanados priemiestyje nufilmuota drama „Demonai“ („Demons“). Jautrų dešimtmetį Feliksą kamuoja įvairios baimės – dėl galimų tėvų skyrybų, dėl gandų apie serijinį žudiką, dėl paplitusios AIDS epidemijos ir dėl susižavėjimo fizinio lavinimo mokytoja.
Anot režisieriaus, jis kūrė filmą apie savo vaikystę, nes „reikėjo save „apnuoginti“ pačiu nuoširdžiausiu būdu“. Nors kantrus ir nuožmus įtampos auginimas primena režisieriaus Michaelio Haneke's stilių, o subtili košmariška priemiesčio paauglių gyvenimo vizija – Guso Van Santo, Larry Clarko ir Harmony Korine'o kuriamą kiną, tačiau režisierius Philippe’as Lesage’as sugebėjo sukurti savito braižo ir itin trikdančios atmosferos filmą.
Žiūrovų vaidmuo
Atėnų teatro trupė ruošiasi vaidinti spektaklį „Orestas“ pagal Homero „Odisėją“, kai grupė ginkluotų juodai apsirengusių vyrų ir moterų užima sceną ir pradeda vaidinimą į jį įtraukdami ir žiūrovus, visai likusiai salei nesuprantant, ar tai, kas vyksta, yra tikra, ar spektaklio dalis. Režisieriaus Yorgos Zois filmą „Įsibrovimas“ („Interruption“) įkvėpė tikri 2002-ųjų įvykiai Maskvos Dubrovkos teatre, kuomet 50 ginkluotų čečėnų įkaitais paėmė 800 žiūrovų. Y. Zois kuria daugiasluoksnius personažus, prikaustančią atmosferą ir parodo, kaip yra paprasta pasimesti tarp realybės ir fikcijos.
Režisierės Yaelle Kayam subtiliame filme „Kalnas“ („Mountain“) žydė ortodoksė moteris, su šeima gyvenanti šalia Jeruzalės Alyvų kalno, kankinasi dėl šalto, į ją jokio dėmesio nekreipiančio vyro. Atsidavusi žmona ir keturių vaikų mama savo dienas leidžia tvarkydamasi namuose ir netikėtai atranda aistrą stebėti keistą, aktyvų naktinį gyvenimą, kuris vyksta netoliese esančiose kapinėse. Tai išties ekscentriška istorija, tačiau žiūrovai lengvai susitapatina su filmo pagrindine personaže, todėl dramos pabaiga atrodo dar labiau netikėta.
Atokios vietovės ir sielos užkaboriai
Gausios „Metų atradimų“ programos režisieriai, kalbėdami apie ilgai laikytas paslaptis arba nuo aplinkinių akių slepiamas dramas, vykstančias personažų viduje, filmams renkasi atokias vietoves ir miestų pakraščius.
Skirtingas šiuolaikinės Turkijos miesto ir kaimo vietovių paveikslas atskleidžiamas psichologiniame trileryje „Įtūžis“ („Frenzy“) ir dramoje „Gimtinė“ („Motherland“). Pirmasis – pasakojimas apie Emirą, kuris po 15 metų išeina iš kalėjimo ir yra priverstas dirbti policijos informatoriumi Stambule – mieste, esančiame politinio smurto ir chaoso gniaužtuose. „Gimtinėje“ („Motherland“) – neseniai išsiskyrusios rašytojos, ir konservatyvios motinos susitikimas Anatolijos kaimelyje bei jų abiejų tamsiausi sielos užkaboriai.
Į keliones leidžiasi filmo „Kaili bliuzas“ („Kaili Blues“) herojus gydytojas – Čenas Šengas – po Kinijos pakraščius ieškodamas savo sūnėno, kurį paliko tėvas, ir juodojo humoro vesterno „Vangūs vakarai“ („Slow West“) raitas veikėjas, 16-metis Džėjus, ieškantis laukinėje Amerikoje dingusios mylimosios. Jam gelbsti Michaelo Fassbenderio suvaidintas kaubojus.
Ilgiausia kelionė programoje „Metų atradimai“ trunka beveik 5 valandas dramoje „Šeima“ („The Family“), pagyvenusių kinų sutuoktinių porai pasiryžus galbūt paskutinį kartą aplankyti po šalį išsibarsčiusius vaikus. Būti darnia šeima – sutuoktinių tikslas, tačiau kontrastas tarp tradicinės kinų šeimos vertybių ir modernaus žmonių gyvenimo pokyčių yra milžiniškas.
Savotiškas kelio filmas žmogaus vidumi užfiksuotas emociškai sunkiame iraniečių filme „Nemirtingas“ („Immortal“). 60-metis vienišius Ajazas nebepakelia jį slegiančios kančios dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo vyro artimieji. Ajazas nuolatos bando nusižudyti, taip tapdamas našta šalia jo esantiems žmonėms.
Toli toli nuo civilizacijos, kažkur Kolumbijos miškuose, artėja lietaus sezonas, o Helena laukia savo pirmojo kūdikio. Nuostabaus grožio, bet negailestingoje gamtoje bendruomenė, kurios pagrindas yra moterys ir vaikai, leidžia savo vienodas dienas filme „Gimdymas“ („Delivery“).
Meksikiečio režisieriaus Joaquíno del Paso komiškame utopiniame vaidybiniame filme „Panamerican Machinery“ vaizduojama gamykla Meksiko miesto pakraštyje. Čia produktyvumas ir progresas yra svetimos koncepcijos. Mirus gamyklos viršininkui ir darbuotojams supratus, kad kompaniją ištiko bankrotas ir kad daugelį metų viršininkas algas mokėjo iš savo kišenės, jie yra priversti imtis drastiškų priemonių.
Pagal ispanų poeto ir dramaturgo Federico García Lorcos pjesę „Kruvinos vestuvės“ pastatyta moderni drama „Nuotaka“ („The Bride“) sprendžia ilgus metus slėptos meilės padarinius. „Lyderio vaikystė“ („The Childhood of a Leader“) centre – maištingas 7-metis berniukas, kurio tėvai malšindami jo įniršio priepuolius, net neįsivaizduoja koks monstras auga jų namuose.
Plačiau apie programą skaitykite čia.
