Melancholiška, intelektuali, nepataikaujanti žiūrovui – tokia yra ne pirmą kartą „Kino pavasario“ repertuare sutinkamo rumunų režisieriaus Radu Jude'o ilgo metro juosta „Randuotos širdys“ („Scarred Hearts“, 2016). Istorija paremta autobiografiniais Maxo Blecherio (žinomo kaip „rumunų Kafka“) tekstais. Autorius po dešimties metų, kuriuos praleido sugipsuotas, mirė būdamas 29-erių. Filmo pasakojimo fragmentus skiria trumpi Blecherio tekstai, o preciziškuose kadruose matyti dvidešimtmetis Emanuelis, kenčiantis nuo kaulų tuberkuliozės. Gulėdamas sanatorijoje jis rašo, skaito literatūrą, rūko, geria, dalyvauja vakarėliuose ir galiausiai įsimyli buvusią pacientę Solange. Emanuelis pasakoja apie savo ir kitų pacientų pastangas gyventi oriai iki paskutinio atodūsio. Jų kūnai pamažu nyksta, bet protas atsisako pasiduoti.
Gdynės festivalio žiuri narių ir žiūrovų numylėtinis, pirmasis lenkų režisieriaus Jano P. Matuszyński pilnametražis filmas „Paskutinė šeima“ („The Last Family“, 2016) natūraliai perteikia laiko tėkmę. Pagrindinis filmo veikėjas Beksińskis – švelnus ir jautrus žmogus, paniškai bijantis vorų. Jis tapo distopinius, daug ką trikdančius paveikslus. Beksińskis – šeimos žmogus, norintis visa ko geriausio mylimai žmonai Zofijai, neurotiškam sūnui Tomekui ir abiejų sutuoktinių motinoms, gyvenančioms kartu. Jo paveikslai, kasdien kantriai tapomi grojant klasikinei muzikai, pagaliau randa vietą šiuolaikinio meno pasaulyje. Katalikė žmona Zofija bando laikyti visus keturis namo kampus, bet problemiško Tomeko protrūkiai gana neprognozuojami, kaip ir jo grasinimai bei bandymai nusižudyti. Šeima truputį atsikvepia, kai sūnus pradeda susitikinėti su moterimis, įsidarbina radijuje ir ima versti filmus. Tačiau Beksińskis niekada nemanė, kad šeimos padangėje visada švies saulė. Filmas paremtas dailininko Zdzisławo Beksińskio šeimos istorija.
Apie mums nežinomą ir ypač gražų švedų istorijos laikotarpį pasakoja Švedijos režisierės Amandos Kernell filmas „Samių kraujas“ („Sámi Blood“, 2016). Paauglė Elė Marja (geriausia Tokijo kino festivalio aktorė Lene Cecilia Sparrok) nuo gimimo gyveno tarp elnių pagal samių tradicijas. XX a. ketvirtasis dešimtmetis kupinas neramumų ir abejonių, tad vidurinių mokyklų direktoriai įsileidžia apsišaukėlius mokslininkus, tikrinančius samių vaikų galimybes pritapti Švedijos visuomenėje. Naujus pokyčius Elė Marja pirmiausia priima smalsiai ir turėdama didelių lūkesčių, kantriai mokosi švedų kalbos ir kitų dalykų. Kur kas sunkiau prisitaikyti sekasi jos jaunesnei seseriai Njenai, kuri nenori atitrūkti nuo tradicijų. Elė Marija nesipriešina pamokoms ir tyrimams. Jos bręstantis seksualumas ir troškimas pažinti kitą pasaulį supriešina mergaitę su artimiausiais draugais. Dėl tariamai šviesesnės ateities Elė Marja ryžtasi nutraukti ryšius su šeima. Tačiau drąsus apsisprendimas gali užkirsti menkiausią galimybę sugrįžti atgal.
Itin prieštaringai vertinamas ir dėl šokiruojančių scenų silpnesnių nervų žiūrovus įspėjantis lenkų režisieriaus Bartoszo M. Kowalski filmas „Žaidimų aikštelė“ („Playground“, 2016) abejingų nepalieka. Istorijos centre – trys šeštokai Gabryša, Šymekas ir Čarekas, besiruošiantys mokslo metų pabaigai. Gabryša ypač kaupiasi prisipažinti meilę dėmesio į ją nekreipiančiam Šymekui. Mergaitė pasitaria su labiau patyrusia klasės drauge, kaip prisikviesti vaikiną į pasimatymo vietą. Šymekas pakviečia į kompaniją geriausią draugą Čareką. Berniukai sutaria, kad Čarekas stebės Šymeko pokalbį su Gabryša pasislėpęs ir galbūt filmuos mobiliuoju telefonu. Tikrais įvykiais paremtas filmas užduoda klausimą, ar mes pajėgūs paaiškinti blogio ir žiaurumo protrūkius bei ištakas. Šiuo atveju – paauglių.
B. M. Kowalskio provokuojanti drama pateko į San Sebastiano kino festivalio pagrindinę konkursinę programą. Tai pirmas toks atvejis per visą renginio istoriją, kai dėl „Auksinės kriauklės“ varžėsi debiutinis filmas iš Rytų Europos.
Melancholiškas, pilnas humoro, poezijos, tikrų faktų ir įkvepiančios muzikos – toks yra Malaizijos režisieriaus Bradley’o Liew filmas „Dainuojantis kapinėse“ („Singing In Graveyards“, 2016) apie vienišių muzikantą Pepe, kuris pastaruosius 30 metų mėgdžiojo į Micką Jaggerį panašų Filipinų roko legendą Joey Smitą. Pepe užsidirba pragyvenimui dainuodamas pigiame bare, tačiau vidinė rokenrolo dvasia neblėsta. Visų pamirštas Pepe vis tiek jaučiasi pasaulinio lygio žvaigžde ir šalies įžymybe. Tuo tarpu atsiriboję šeimos nariai, apsimetėliai draugai ir godūs muzikos industrijos vadybininkai laiko jį beviltišku nusenusiu kvailiu. Netgi dievinamas Joey Smitas jį ignoruoja, praeina lyg pro nematomą žmogų. Nusispjovęs į negandas, apkalbas ir kliūtis 68-erių Pepe pasižada triukšmingai grįžti į sceną su nauja meilės balade. Jis užsimoja įrašyti tokią dainą, kokios nesugebėtų sugroti netgi pats Joey Smitas.
Bosnijos ir Hercogovinos kūrėjo Tariko Hodžićo juosta „Dainuok man, Sarajevai!“ („Scream For Me Sarajevo“, 2016) nukelia į Sarajevą per 1992–1995 metų apgultį. Tai filmas apie Bosnijos sostinės muzikinę sceną, kurios centre – Bruce’o Dickinsono, legendinės grupės „Iron Maiden“ vokalisto, koncertas miesto „BKC“ koncertų salėje 1994-ųjų gruodžio 14 d. Prieš koncertą jiems buvo pasakyta, kad jie negali vykti į Sarajevą, nes tai pavojinga, tačiau to nepaisydami jie kreipėsi į sudėtingų kelionių organizatorius ir jų dėka iš Splito persikėlė į Sarajevą, kur jų herojiškas koncertas vietiniams priminė, kad pasaulis jų nepamiršo. Tai filmas apie žmones, rizikavusius savo gyvenimu, kad surengtų koncertą tiems, kurie nuolatos gyveno toje rizikoje.
Vokiečių režisierės Marijos Schrader filmas „Stefanas Cveigas: atsisveikinimas su Europa“ („Stefan Zweig: Farewell to Europe“, 2016) – tai labai jautrus ir sukrečiantis pasakojimas apie moralinį egzistencializmą pačių kruviniausių XX a. įvykių akivaizdoje. Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Niujorkas, Petropolis – tai Stefano Cveigo stotelės atsisveikinus su radikalėjančios politikos ir nuotaikų draskoma ketvirtojo dešimtmečio Europa. Tačiau, nepaisant beribio svetingumo, pripažinimo ir pagarbos, nė viena jų neatstojo rašytojui namų. Garsus žydų kilmės austrų rašytojas, iš anksto numatęs savo šalies ir visos Europos nuopuolį, 1934 m. paliko Austriją. Rio de Žaneire vienoje konferencijoje jo paprašoma pasisakyti prieš Hitlerį, tačiau Cveigas atsisako išsižadėti žmogiškumo ir viską supaprastinti: jis tiesiog negali pasmerkti visos Vokietijos ir jos žmonių. Filme vaizduojami paskutiniai jo gyvenimo metai egzilyje.
Dar vienas praėjusių metų atradimas – stilinga Stéphanie Di Giusto drama „Šokėja“ („Dancer“, 2016), pasakojanti JAV vidurio vakaruose gimusios Loïe Fuller, kuriai niekas neprognozavo svaiginančios karjeros, istoriją. Ši motyvuota mergina viesulu įsiveržė į „Gražios epochos“ kabaretus Europoje ir buvo įvertinta kvietimu šokti prestižinėje Paryžiaus Operos scenoje. Loïe ilgai ir kantriai repetavo kęsdama nežmonišką fizinį krūvį. Ir visa tai – dėl svaiginančio Serpantino šokio, kuris nustebino visą pasaulį. Sulig kiekvienu pasirodymu Loïe tapo vis labiau garbinama žvaigžde. Jai lenkėsi net kino pradininkai broliai Lumière’ai, dailininkai Auguste’as Rodin’as ir Henri de Toulouse’as - Lautrec’as. Sulaukusi pripažinimo Loïe nesiliovė tobulinti savo šokio, nepaisydama baimės patirti traumą. Tačiau Loïe likimas suveda su šlovės ištroškusia, pavydėtino lankstumo šokėja Isadora Duncan (vaidina Johnny Deppo dukra Lily-Rose Depp). Modernaus šokio pradininkė Loïe Fuller neatlaiko konkurencijos ir jos neeilinė karjera pradeda gesti.
Vieno labiausiai vertinamų šiuolaikinio lenkų kino režisieriaus Wojciecho Smarzowski istorinė drama „Voluinė“ („Hatred“, 2016) stengiasi kuo objektyviau rekonstruoti augantį nacionalizmą, pažadinantį tiek lenkų, tiek ukrainiečių tautos nevaldomą žiaurumą. Filmas pasakoja apie mažame kaimelyje pietvakarinėje Voluinės dalyje gyvenančius ukrainiečius, lenkus ir žydus. Nepaisant meilės ukrainiečių vaikinui, lenkė Zosia ištekinama už pasiturinčio našlio. Pirmiausia kaimelio gyvenimą keičia sovietų okupacija, o po dvejų metų vokiečiai užpuola Sovietų Sąjungą. Prasideda žiauri žydų medžioklė. Tuo tarpu ukrainiečiai, nepaisydami vokiečių, vis labiau dega noru įkurti nepriklausomą valstybę. Įtampa tarp lenkų ir ukrainiečių auga. 1943 m. vasarą žudynės ir žiaurumas tampa nebevaldomi. Šiame karo ir žiaurumo chaose Zosia stengiasi išsaugoti savo vaikus.
Graikų režisieriaus Spiroso Stathoulopouloso trumpametražis filmas „Klauso Kinski nužudymas“ („Killing Klaus Kinski“, 2016) dar kartą parodo aplinkos įtaką žmonėms. Amazonės džiunglių priešiškumas negatyviai paveikia čia filmuojančius profesionalus. Gamtos galia ir blogos oro sąlygos pastūmėja kūrybinę grupę organizuoti pagrindinio aktoriaus nužudymą. Įspūdingu vienu kadru nufilmuotas trileris primena šiurpiausią kino istorijos mitą apie sudėtingiausias dabar jau kultinės nuotykių dramos „Fickaraldas“ filmavimo akimirkas: suerzintas nuolatinių konfliktų ir nesutarimų režisierius Werneris Herzogas pradeda fantazuoti apie maištingojo aktoriaus Klauso Kinskio nužudymą.