Filmo „Mažoji elegija“ režisierė Ieva Lukauskaitė, kino režisūrą studijuojanti Amerikoje, sako, jog vien tokio klausimo kėlimas rodo, kad „moters pozicija kine yra tikrai ne ten, kur turėtų būti“.
„Nors statistika pasauliniame kontekste rodo, jog moterų padėtis kino industrijoje vis dar yra ženkliai prastesnė nei vyrų, kiekvienais metais galima matyti jos gerėjimą“, – teigia LMTA režisūros magistro laipsnį įgijusi Ieva Šakalytė, kuri „Kino pavasaryje“ pristatys savo filmą „Tulpių nėra“.
Vis dar režisūrą studijuojanti Saulė Bliuvaitė, konkurse dalyvaujanti su filmu „Gyvenimas yra gražus ir niekad nesibaigia“ sako, kad su nelygiomis moterų ir vyrų teisėmis nesusiduria. Remdamasi savo patirtimi, ji teigia, kad be kompromisų siekiantiems tikslo ir gerai atliekantiems savo darbą, nesvarbu, tu moteris ar vyras, durys visada atsidaro.
Vizualiuosius menus Vokietijoje studijuojanti ir „Kino pavasaryje“ filmą „Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“ pristatanti Julija Paškevičiūtė pripažįsta, kad ši problema labai aktuali daugelyje pasaulio vietų, tačiau kartu pastebi, „kad gyvename laiku, kur bent jau Vakaruose, ribos tarp įvairių dualizmų, taip pat ir skirtumai tarp lyčių, sparčiai blėsta.“
Animacinį filmą „Pokalbiai“ festivalyje pristatysiančios Emilijos Juzėliūnaitės nuomone, „lytis yra nesusijusi su kūrybiniais gebėjimais, ir neturėtų lemti nei svaresnės nei menkesnės žmogaus pozicijos.“
Kodėl kinas?
Studentų filmų konkurso dalyvių buvo paklausta, kodėl jos pasirinko būtent kiną. Su įvairiomis medijomis dirbanti J. Paškevičiūtė pasakoja, kad prie filmo formato priėjo per kitų savo darbų dokumentacijas, kurios dažnai tapdavo savarankiškais darbais. Tuo tarpu kino režisūrą studijuojančios merginos labiausiai pabrėžė kino sintetines galimybes, taip pat laikiškumo aspektą. „Tai mažas gyvenimo modelis. O menas, mano galva, ir siekia būti kuo arčiau jo. Kinas, greta teatro ir muzikos, yra vienas iš menų, turinčių laiko dimensiją, kuri man įdomi ir paslaptinga“, – teigia S. Bliuvaitė.
I. Šakalytei kinas yra galimybė pažinti ir įsigilinti į skirtingus gyvenimus. Animaciją studijuojančiios E. Juzeliūnaitės pasirinkimą lėmė animacijos prieinamumas, galimybė dirbti vienam, taip pat plačios vizualinės raiškos galimybės. Amerikoje studijuojančią I. Lukauskaitę kinas patraukė tuo, kad leidžia turėti nepaprastai daug kontrolės: „Kinu sukuri ne vien istoriją, bet visą aplinką, nuotaiką, įvaizdį. Žinoma, galutinė interpretacija visada bus palikta žiūrovui, tačiau jokia kita medija neleidžia įdėti tiek daug savęs kaip kinas.“
Kino studijos skirtingose šalyse
Studentų filmų konkurso dalyvės pasidalino savo įvairiapuse studijų patirtimi. Režisierei I. Šakalytei ir operatorei V. Ruzgaitei studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje leido įgyti naujų patirčių, tačiau ten vis dar bestudijuojanti S. Bliuvaitė teigia, kad „toje užmaršties atmosferoje, kuri tvyro akademijos rūmuose, svarbiausias uždavinys yra nepamesti savo idealų“, ką ji ir mėgina daryti. Visai kitokia patirtimi dalinasi Vilniaus dailės akademijoje studijuojanti E. Juzeliūnaitė: „Jaučiu ir akademizmo tradicijas, ir skatinimą kurti šiuolaikinio meno kontekste. Tai, manau, ir yra didžiausia mano studijų patirtis – abiejų pusių pažinimas ir bandymas surasti savo asmenišką aukso vidurį.“
I. Lukauskaitė pasakoja, kad studijuodama SCAD universitete įgijo daug praktinių žinių ir suprato, kokią didelę įtaką turi techniniai aspektai: gerai paruoštas apšvietimo planas, linzių pasirinkimas ir kt.
J. Paškevičiūtė pasidalino savo patirtimi visai kitokioje studijų sistemoje Vokietijoje: „Studijuoju specialybę, kuri visiškai nesutelpa į jos pavadinimo rėmu. Tai vizualieji menai, kurie kartais būna visai nevizualūs, o kartais ir nebūtinai menai. Mano pasirinktoje programoje neegzistuoja jokia kreditų ar pažymių sistema, viskas paremta elementaria pagarba žmonėms, kurie nusprendžia paskirti savo laiką mums ir pasidalinti savo patirtimi. Pati veikla yra laisvai pasirinktina, jeigu tau reikia pėsčiomis apkeliauti visą Europą ar rašyti mokslinius straipsnius apie Marsą ar dirbtinį intelektą, tai būtent tai ir gali daryti. Galimybė tiesiog „įsirėminti“ save, kaip tau tinka. Kita vertus, turint tokią laisvę rinktis, yra pakankamai didelis išbandymas savidisciplinai. Tikriausiai kyla daug klausimų apie tokią studijų sistemą... Pavyzdžiui, mano seneliai visada klausia, ką aš dirbsiu, baigusi tokią specialybę.“
Šiuolaikinio kino kontekste
Įdomu sužinoti, kaip pradedančios kūrėjos mato šiuolaikinį kiną ir kaip suvokia save jo kontekste.
I. Lukauskaitė: „Dabartiniame pasaulyje, kuriame mes esame nuolat bombarduojami dideliais kiekiais bereikšmės informacijos, šiuolaikinis kinas bando tą informaciją iššifruoti, parodyti žiūrovams, kas yra iš tikrųjų svarbu. Aš norėčiau save suvokti kaip vieną iš tų dešifruotojų. Kinas man yra priemonė, leidžianti visą informacijos gausą pamatyti pro savo prizmę ir pasidalinti suvoktais rezultatais su žiūrovais.“
V. Ruzgaitė: „Šiuolaikinis kinas turi derinti tai, kas nesuderinama, arba derinti suderinamus dalykus taip, kad net skaudėtų. Save sunku suvokti ne tik kino kontekste, bet ir savoje rutinoje.“
S. Bliuvaitė: „Šiuolaikinis kinas man atrodo pervargęs nuo melo, perdėto susitelkimo į vizualumą, o ne į turinį ir atitolęs nuo savo paties esmės. Dabar jo yra tiek daug, jog net nebėra tiksliai aišku, kas iš viso yra tas kinas. Judančių vaizdų išdėstymas laike? Atrodo, viskas jau pasakyta, kinas pasiekė savo – jis įtikino žiūrovą savo antrosios realybės tikrumu. Toks kinas visada egzistavo ir egzistuos, bet kita pusė – meninio kino pusė – po truputį mėgina sugrįžti prie savo paties pamato – kino kūrėjai vis labiau stengiasi nusigręžti nuo tos profesionaliai sukaltos „antrosios realybės“ ir mėgina nukreipti savo ir žiūrovo dėmesį į tai, kas kadre iš tiesų yra svarbu, tikra ir gryna, sukurti sąlygas tai stebuklingai tiesos akimirkai atsirasti. Tokiame kontekste aš viena iš daugelio mažų figūrėlių, kurios mėgina atrasti raktą į šį tiesos pasaulį.“
I. Šakalytė: „Daug originalių šiuolaikinio kino filmų nėra lengvai prieinami ir pasimeta festivalinių filmų kontekste, nes egzistuoja tam tikri standartai, kokie filmai patenka į festivalius arba pasirodo net ir nekomerciniuose kino teatruose.“
E. Juzeliūnaitė: „Sunku atrinkti, kas apibrėžia šiuolaikinį kiną, kol nesame atsitraukę ir nematome jo perspektyvoje. Kol kas jaučiuosi lyg būčiau įvairių krypčių ir idėjų minioje. Panašiai šiame kontekste suvokiu ir save, kaip ieškančią formų, idėjų, kurios rezonuotų su manimi ir žiūrovais.“
Geriausio filmo kūrėjams atiteks 1 000 eurų prizas ir kelionė į Kanų festivalyje vyksiančias prodiuserių kūrybines dirbtuves „Marche du Film“.
Kovo 11-ąją „Kino pavasaris“ tradiciškai vykdys lietuvišką kiną palaikančią akciją: tą dieną bilietai į lietuviškų filmų seansus bus pigesni.
