– Kaip jaučiatės „Kino pavasaryje“? Gal spėjote ir pats keletą filmų pamatyti?
– Labai džiaugiuosi, kad esu čia. Paryžiuje labai daug girdėjau kalbant apie šį festivalį. Deja, laikas spaudžia. Kol kas Vilniuje mačiau tik kino ekranus ir viešbučio kambarį. Bet tikiuosi, kad galėsiu greitai šiek tiek pasivaikščioti po Vilnių.
– Žiuri narė Kathleen McInnis sakė, kad tokie mažesni kino festivaliai, kaip „Kino pavasaris“, yra nukreipti į auditoriją ir tai puiki galimybė kino kūrėjams pasiekti žiūrovą. Žinau, kad dalyvavote susitikime su žiūrovais. Kokios buvo jų reakcijos?
– Po filmo peržiūros vyko diskusija su žiūrovais. Keli žmonės salėje reiškė savo nuomonę, klausinėjo. Įvertinau tai, kad diskusija su žiūrovais buvo aukšto lygio. Mane paveikė būtent tai, kad žiūrovai pajuto labai subtilius filmo niuansus. Kinas yra labai galingas, turi didelę įtaką. Matote, man nepavyksta kalbėti jūsų kalba, jūs nesuprantate mano kalbos, bet vis dėlto per filmą man pavyksta su jumis komunikuoti.
– Kokius niuansus pajuto žiūrovai?
– Visų pirma, nustebau, kad žiūrovai gerai žino Marguerite Duras. Kai kurie netgi geriau nei tam tikra Prancūzijos publika. Man taip pat pasirodė, kad filmo tema – Antrasis pasaulinis karas, deportacija, okupacija – buvo ir dar yra svarbi jūsų žiūrovams.
– Lietuvoje Prancūziją matome kaip labai didelius reikalavimus kultūrai keliančią šalį. Ar sunku įtikti prancūzams savo filmais?
– Dažnai, kalbant apie publiką, kalbama apie masę, bet užmirštama, kad publiką sudaro asmenybės, individualybės. Kalbama apie tos didelės publikos poreikius, bet iš tiesų mes nežinome, kas yra ta masė. Jei kalbėtume atvirai, iš tikrųjų lyderis ir Prancūzijoje yra komercinis kinas, amerikietiški filmai.
Vis dėlto aš niekada nesilioviau vaizduoti savo filmuose labai gilių, subtilių jausmų, galvodamas, kad jei tai man daro poveikį, mane tai veikia, tai kodėl kitam tai neturėtų daryti poveikio. Mase negalima pasitikėti, bet į žmogų, individualybę mes galime sudėti visas viltis. Baigsiu tuo, kad filmas, kuris pasirodė Prancūzijoje sausio pabaigoje, turėjo didelį pasisekimą. Tai ir įrodo, kad dažnai mes masę laikome kažkokiais idiotais, nors taip nėra.
– Ar matote vieną specifinį žiūrovą ir jam kuriate filmą?
– Manau, kad visada kalbame apie kitą „save patį“. Net ir jūs: kai vedate radijo laidas apie kasdienius įvykius, matote visumą, bet tą visumą perteikiate per save.
– Filmas yra pastatytas pagal M.Duras knygą. Kodėl pasirinkote šią istoriją?
– Yra du atsakymai. Pirmas – faktinis, kad man buvo pasiūlytas užsakymas kurti tokį filmą. Bet tikrasis atsakymas tas, kad šią knygą aš skaičiau prieš daugelį metų – man buvo apie dvidešimt metų, kai ji buvo išleista. Knyga mane labai sukrėtė, nes joje atpažinau tai, ką išgyvenau savo vaikystėje. Būtent per santykius su savo tėvu, nes mano tėvas buvo kaip vienas iš M. Duras knygos personažų. Jis buvo būtent tas žmogus, kuris visą savo gyvenimą laukė sugrįžtant savo tėvų ir savo jaunesnio brolio.
Labiausiai stebinantis dalykas, kuris mums atskleidžia, kas yra skausmas, tas, kad net sužinojęs, jog artimieji negrįš, jis toliau jų laukė. Kai pirmą kartą perskaičiau M. Duras „Skausmą“, atpažinau būtent tą jausmą. Kai man pasiūlė adaptuoti romaną kine, buvau sukrėstas ir iš karto sutikau.
– Ar buvo sunku statyti filmą pagal knygą, kuri palietė taip asmeniškai?
– Žinote, nuėję pas psichoterapeutą, kalbate apie savo problemas, jums nuo to palengvėja. Taigi tai yra puiki galimybė, nes ištransliuojate tai į išorę, susikaunate su savo vidiniais demonais.
– Filmas buvo kaip terapija?
– Taip, truputėlį terapija. Bet tai buvo ne pats įdomiausias dalykas, nes filmus mes kuriame ir kitiems.
– Teko skaityti, kad knyga sulaukė kontroversiškų reakcijų. Ar tai tiesa?
– Taip. Prologe M. Duras sako, kad knyga yra jos dienoraštis, kurį ji rašė 1945 m. Vėliau, jį suradusi, nieko nekeitė. Vyko polemika, nes kiti sakė, kad ji 1980 m. viską perrašė. Kadangi tai iš dalies autobiografinis pasakojimas, kilo diskusijos, ar tai tikrai autobiografinė knyga, kiek pakeista, o kiek tikra.
Jei lygintume su tikrąja biografija, ką M.Duras veikė tuo metu, pamatytume didžiulį skirtumą. Tai reiškia, kad jei ji nusprendė kažką sukurti, išgalvoti, vadinasi, norėdama komunikuoti su mumis, skaitytojais, nusprendė pasirinkti fikciją. Būtent per fikciją, per vaizduotę jūs galite pasiekti žmogaus širdį. Tam tikra prasme, norint papasakoti teisybę, kartais yra teisinga meluoti.
– Prieš pradėdamas režisuoti filmą, kiek ieškojote biografinių faktų, kiek gilinotės į šią asmenybę?
– Aš norėjau adaptuoti tai, ką ji parašė, o ne kurti biografinį filmą. Nors turėjau įkūnyti personažus, vis tiek domėjausi jos biografija, ir tie faktai man buvo tarsi galinis veidrodėlis.
– Kas buvo sunkiausia statant filmą pagal romaną?
– Sunkiausia buvo perteikti M.Duras kūrinio muzikos kvapą. Be to, tai labai intymus pasakojimas. Kartu tai ir epinis istorinis pasakojimas. Tam tikra prasme vidinis gyvenimas eina per istorinius sukrėtimus. Sunkiausia ir subtiliausia buvo rasti sąsają tarp vidinio gyvenimo ir to, kas vyko išorėje. Tai – labai intymus filmas ir kartu labai vaizdingas, tarsi spektaklis.
– Tai – ne pirmas jūsų filmas, kuriame vaidina aktorė Melanie Thierry.
– Taip, prieš tai buvau sukūręs vieną filmą su ja. „Skausme“ ji sukūrė išskirtinį vaidmenį. Ji niekada neapgaudinėja, nevaidina – ji tiesiog egzistuoja šiame filme. Režisieriui tai nuostabu, nes jis kartais mintyse turi neįtikėtinų mizanscenų, o M. Thierry – aktorė, kuri viską įgyvendina.
– Ar tai, kad ji anksčiau vaidino jūsų filme, padėjo geriau parengti šį vaidmenį?
– Manau, kad tikrai padėjo. Mes suprasdavome vienas kitą iš žvilgsnio. Užtekdavo tiesiog parodyti nedidelius gestus, ir ji iš karto mane suprasdavo.
– Filmas – apie labai jautrią temą. Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metais. Ar prancūzų režisieriai dažnai renkasi šią temą?
– Tai, kas įvyko Prancūzijoje, išgyventa trauma nesiliovė veikusi daugelio prancūzų kartų. Ir dabar nacių judėjimas gana stipriai reiškiasi Prancūzijoje. Toje epochoje buvusi situacija buvo beveik civilinis karas, nes prancūzai skundė vieni kitus. Tuo metu Prancūziją valdė kraštutiniai dešinieji. Apie tai nebekalbama, nes galvojama, kad tuo metu viską valdė vokiečiai.
Žinote, būtų žuvę ir būtų buvę nužudyta mažiau prancūzų žydų, jei prancūzai nebūtų žudę ir nebūtų kolaboravę su tuometine valdžia. Taip pat buvo išžudyti ir ištisi prancūzų kaimai. Manau, kad mes niekada nesiliovėme apie tai kalbėję. Pažiūrėkite, kiek amerikiečių filmų buvo sukurta apie Vietnamo karą.
– Vadinasi, menininkai kuria filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, kad kalbėtų apie tai, apie ką visuomenėje nekalbama?
– Taip. Visur yra ženklų, kurie sako – atsargiai, tai, kas įvyko prieš 80 metų, nėra tik praeitis, tai nėra tik istorijos vadovėliuose. Tai vėl gali tapti realybe, kurią bet kuri tauta gali kitą dieną išgyventi. Deja, ši tema aktuali.
– Ar kalbėdamas apie tai, apie ką visuomenėje nekalbama, nebijote nukentėti?
– Nežinau, kokia situacija pas jus, bet aš sau asmeniškai nekėliau klausimų, kaip būsiu priimtas, ką apie mane žmonės pasakys. Jeigu jaučiu, kad turiu apie tai kalbėti, tai ir sakau. Jei pasigilintumėte į fašistų, nacistų kalbas XX a. 4-ajame dešimtmetyje, pamatytumėte, kad dabartinių kraštutinių radikalių dešiniųjų kalbose – analogiškos frazės. Tai – siaubinga.
Todėl manau, kad viskas, kas gali padėti sukurti jausmą ar mintį žiūrovo sieloje, viskas, kas jam gali duoti ginklų susikurti nuomonei apie savo aplinką, nėra nenaudinga. Priešingai – tai turi reikšmę ir prasmę.
– Pasakojote, kad prancūzų žiūrovai labiau renkasi amerikietišką, komercinį kiną. Ką kuria režisieriai Prancūzijoje?
– Sakiau, kad Prancūzijos publika mėgsta amerikiečių filmus, veiksmo filmus. Vis dėlto Prancūzijoje yra išlikusi salelė, kur autorinis kinas gali pasiekti žiūrovų širdis. Taigi Prancūzijoje dar galima paveikti žmones per subtilius siužetus ir sunkesnes temas. Be to, kitaip aš liaučiausi dirbęs, daryčiau ką kita.
