„Taksimo pokeris“, rež. Michael Önder, Turkija
Labai linksma kamerinė drama ir visai kitoks Turkijos filmas. Šmaikštūs dialogai ne tik privers nusijuokti, bet ir susimąstyti apie dabartinį pasaulį, kuris beveik visas persikėlė į socialinius tinklus ir mobiliuosius telefonus.
„Bokštas. Šviesi diena“, rež. Jagoda Szelc, Lenkija
Vienas drąsiausių praėjusių metų lenkų debiutų. Jauna režisierė tobulai naudoja montažą ir garsą draminei įtampai didinti. Vienos šeimos istorija, vidinės baimės, paranoja, nuoskaudos šiame filme įgauna kinematografinių siaubo elementų.
„Mutafukaz“, rež. Guillaume Renard (Run), Shojiro Nishimi / Prancūzija, Japonija
Kas gali būti įdomiau už originalų animė ir juodąjį humorą? Jų sintezė. Jei mėgstate animacinius serialus „Pietų parkas“, „Simpsonai“ ir kt., jei mėgstate Q. Tarantino – šis filmas puikus visko derinys. O dar iš filmo konteksto staiga iškrintantys absurdiški epizodai...
„Tolyn į kosmosą“, rež. Emer Reynolds, Airija
Nežinau, kaip jus, bet mane visada traukė kosmosas. Vaikystėje svajojau tapti kosmonaute, dabar gailiuosi, kad pasirinkau ne tą profesiją. Filmas – ne tik įspūdingi vaizdai, bet ir egzistencinė mūsų pačių odisėja.
„Vienintelis vaikas“, rež. Shin Dong-seok, Pietų Korėja
Seniai nemačiau tokios įtemptos debiutinės dramos. Gebėjimo preciziškai pamažu brandinti veikėjus ir įtampą galėtų pasimokyti ne vienas įgudęs režisierius. Po šio filmo suprasite, kad gyvenimas nėra tik dvi spalvos. Manau, ši drama bus viena lankomiausių festivalyje.
„Meilės širdis“, rež. Łukasz Ronduda, Lenkija
Pamačiau šį filmą pernai Vroclavo kino festivalyje ir iki šiol labai ryškiai prisimenu. Jei jums patinka šiuolaikinis menas, kamuoja kūrybinės, egzistencinės krizės, esate ir atidus kitiems, ir egoistas, manote, kad esate miesto žmogus – filmas jums. Be to, scenarijų parašė Robertas Bolesto – praėjusių metų „Kino pavasario“ nugalėtojo „Paskutinė šeima“ scenaristas.
„Žudikė Marlina. Keturių veiksmų istorija“, rež. Mouly Surya, Indonezija
Vesternas ir trileris su juodojo humoro elementais. Marlina – ne iš kelmo spirta: atkeršys savo skriaudėjams taip, kad maža nepasirodys. Visoms, kurios mano, kad moterys turi teisę į savo kūną, savarankišką gyvenimą ir svarbiausia, kad moteris irgi yra ŽMOGUS.
„24 kadrai“, rež. Abbas Kiarostami, Iranas
Jei pernai matėte Kiarostami retrospektyvą, turite pasižiūrėti ir paskutinį jo darbą, kurio nespėjo baigti. Tai eksperimentinis filmas, sudarytas iš 24 atskirų filmukų. Jei pasiduosite režisieriaus magijai, kiekvienas iš filmo išsinešite savo kadrą.
„Įniršio pabaiga“, rež. Takeshi Kitano / Japonija
Jei mėgstate žanrinį kiną, šiuo atveju – filmus apie gangsterius, tikrai nenusivilsite, o iš malonumo net galite pradėti nesąmoningai čepsėti. Takeshi Kitano yra japonų Francis Fordas Coppola, o žavisi juo ir tokie grandai kaip Quentinas Tarantino ar Stevenas Spielbergas.
„Veidas“, rež. Malgorzata Szumowska, Lenkija
Pamačiau šį filmą dar prieš Berlyno kino festivalį ir nenustebau, kad jis buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu. Režisierė profesionaliai ir „iš esmės“ kritikuoja savo visuomenę, pašiepia ją, šaržuoja, bet nesukuria banalaus kūrinio. Jai nėra nieko švento (gerąja prasme), o mes vis dar esame apsistatę stabais.
Daugiau „Kino pavasario“ komandos rekomendacijų rasite čia.
2018 m. festivalio filmų programa.
