2020 03 31

„Kino pavasaris“: lietuviškų trumpametražių filmų apžvalga – nuo karo suniokoto Vilniaus iki kolektyvinių sodų realybės

Iki balandžio 2 d. vykstančiame „Kino pavasaryje“ tradiciškai vyksta „Trumpas konkursas“, o jame, irgi tradiciškai, netrūksta lietuviškų filmų. Apie ką ir kaip šių metų trumpametražių filmų konkurse kalba jame dalyvaujantys lietuvių kūrėjų darbai?
pjimage (1)
Kadrai iš filmų „Sniego pastogė“ ir „Kolektyviniai sodai“

Turiu pripažinti, jog man labai patinka tai, kaip Laurynas Bareiša apgauna žiūrovą. Prasidėjus jo filmui, atrodo, puikiai supranti apie ką jis, bet po kiek laiko – be didelių siužetinių posūkių – pajauti, kad filmas jau pakeitė kryptį ir ta kryptimi, pats to dorai nesuprasdamas, keliauji jau nemenką kelio gabalą.

L.Bareišos „Atkūrimas“, premjerą šventęs Berlyno kino festivalio konkursinėje programoje, sukuria tokį patį efektą – tai, ką laikai filmo tema, ilgainiui supranti esant tik pamatu tikrajai filmo temai.

Manai, žinoma, žiūrintis kaip kaltinamasis, lydimas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, atkuria nusikaltimo geografiją ir veiksmų seką. Tačiau svarbiausias čia visai ne nusikaltimo atkūrimas, o galios dinamika – ne tik tarp kaltinamojo ir aukos, kurią šiame procese įkūnija lėlė (naudojant anglišką terminą „dummy“ galios santykis išryškėja dar labiau), bet, visų pirma, tarp pareigūnės bei jos kolegų vyrų.

VIDEO: Filmo „Atkūrimas“ anonsas

Prasidėti viskas gali iš pirmo žvilgsnio nekaltai. Nelipk iš tos mašinos, vis tiek nieko nesveri, sako kolega Miglei (akt. Indrė Patkauskaitė), kai mikroautobusas neužrieda į įkalnę ir visi pareigūnai, išskyrus vairuotoją, nutaria išlipti. Smulkmena? Net jei taip ir pasirodytų, ji iškalbinga, mat Miglė nuo kolegų atskirta liks ir filmo pabaigoje, kurioje galutinai įsigalės personažų pasidalijimas lytimis.

Realistine maniera nufilmuotame filme realybė stukteli ne tik vizualiniame, bet ir dramaturginiame lygmenyje. Kolegos (nors kokią funkciją didžioji jų dalis atlieka tyrime taip ir lieka neaišku) vis pertraukia Miglės darbo procesą, numeta vieną kitą repliką, savo komentarais po truputį menkina jos autoritetą kaltinamojo akyse. L.Bareiša šį procesą, kai riba palaipsniui stumiama vis tolyn, atkuria stebėtinai tiksliai. Nežinau, ar įmanoma pasakyti, kur šioje istorijoje buvo lūžio taškas, tačiau finalinėje scenoje, stebint Indrės Patkauskaitės personažę, negali pabėgti nuo fakto – lūžis jau yra įvykęs. Ir supranti, kad nežinia, ką su visais šiais visuomenėje įvykusiais lūžiais mums daryti toliau.

Peržiūrėjus Vytauto Katkaus režisūrinį debiutą, filmą „Kolektyviniai sodai“, kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programoje, atmintyje ilgiausiai užsilieka kelios iš pirmo žvilgsnio kasdieniškos scenos. Scenos, nurodančios ne į tą kine naudojamą kasdienybės muliažą, kuris jau seniai tapo kliše, bet pasiūlančios naujų sąskambių.

Kai vaikinas (akt. Vygantas Bachmackij) guli hamake obelų apsupty ir kruopščiai skaptuoja arbūzą, kad iš jo sumeistrautų improvizuotą boulingo kamuolį, kurį galėtų paleisti į sieną. Kai važiuojant automobiliu jis staiga iškiša galvą pro langą – ne, čia ne laisvos sielos metafora ir ne aliuzija į nuotykių dvasią, jį tiesiog užkniso pokalbis su tėvu. Kai pro langą, plazdant lengvai užuolaidai, stebime, kaip tėvas vandens žarną nukreipia į savo suaugusį išsipurvinusį sūnų, vis kokį juokelį numesdamas.

VIDEO: Filmo „Kolektyviniai sodai“ anonsas

Ant 16mm juostos nufilmuotame, visą kolektyvinių sodų grožį ir melancholiją užfiksuojančiame V.Katkaus filme yra kažkas šviežio ir gaivaus. Ne tik detalėse, bet ir pačioje struktūroje. Kartų konfliktas, kuris išryškėja tarp mūsų protagonisto ir jo tėvo, regis, turėtų tapti filmo ašimi, bet yra pastumiamas į šalį, kaip kad nuošaly lieka ir filmo antroje dalyje įvykstantis gaisras, kuris turėtų tapti (bet netampa) filmo apogėjumi.

Pirmuoju smuiku „Kolektyviniuose soduose“ griežia personažo vidinė būsena ir paprastas faktas, kad jis nenori čia būti. Jis nežino, ką tuose kolektyviuose soduose veikti, nesupranta, kaip kalbėti su aplinkiniais, nenutuokia ir kaip reaguoti į kritinę situaciją – negali nei imtis racionalaus suaugusio žmogaus veiksmų, nei perimti tų gluminančių juokelių ir dar labiau gluminančio abejingumo, kuris persmelkęs viską aplinkui.

Jis jaučiasi nejaukiai, nes jis ne savo vietoje. Ir būtų smagu galvoti, kad išvykus iš kolektyvinių sodų, kur nebekankins klausimai apie planuojamas atžalas, pasidarys lengviau. Tačiau turiu įtarimą, kad mūsų protagonistui tai kol kas negresia…

Konkursinėje programoje taip pat dalyvaujantis Kamilės Milašiūtės filmas „Laukais“ primena ankstesnę režisierės kūrybą, ypač praėjusiame „Kino pavasaryje“ pristatytą filmą „Nacionalinės premijos laureatų vaikai“ – tai turbūt lemia ne tik K.Milašiūtės režisūrinis braižas, bet ir dramaturgija („Laukais“ scenarijų rašė M.Kavtaradzė ir K.Milašiūtė, „Nacionalinės premijos laureatų vaikų“ – M.Kavtaradzė).

Abiejų filmų pasakojimas sukasi aplink šeimą ir joje tarpstančias įtampas – abiejuose yra ir mama muzikė bei bent vienos iš atžalų bandymas sekti jos pėdomis. Filmų veiksmas apribotas erdvėje („Laukais“ mama su dviem suaugusiomis dukromis išvyksta į kaimo sodybą, „Nacionalinės premijos laureatų vaikų“ veiksmas vyksta daugiabučio laiptinėje, nes vaikams mama neatidaro durų). Ir pabaigos abiejų atviros.

Kadras iš filmo „Laukais“
Kadras iš filmo „Laukais“

Panašumas savaime nėra nei privalumas, nei trūkumas, tačiau dėl jo sunku išvengti filmų lyginimo, o pradėjus šį procesą, atrodo, kad „Laukais“ nusileidžia savo pirmtakui. Gal dėl to, kad situacija, į kurią patenka personažės, iš pirmo žvilgsnio neatrodo tokia įkrauta, o nesant akivaizdžiam įtampos šaltiniui personažų emocijų proveržiai žiūrovui ne visada gali pasirodyti lengvai suprantami.

Tačiau kaip ten bebūtų, kamerinis, daug stambių planų naudojantis „Laukais“ yra talentingai surežisuotas ir suvaidintas filmas – su tuo nepasiginčysi. Kad tuo įsitikintum, užtenka vien scenos, kai abi dukros (akt. Indrė Patkauskaitė ir Ugnė Šiaučiūnaitė) susiglaudusios su mama (akt. Nelė Savičenko) geria vyną ir juokauja apie jos romantinius santykius, o skambų juoką lydi byrančios ašaros.

„Aš žmogus ligotas... Aš piktas žmogus. Nepatrauklus aš žmogus. Aš manau, kad man skauda kepenis“, – taip prasideda Fiodoro Dostojevskio apysaka „Užrašai iš pogrindžio“. Būtų neteisinga sakyti, kad Eglės Razumaitės tokio paties pavadinimo trumpametražis filmas yra Dostojevskio apysakos ekranizacija. Apysaka, nors ir cituojama, čia veikia punktyriškai, ir tik vienoje iš dviejų filme pristatomų plotmių – posovietinėje Lietuvoje, ne pokolonijinėje Prancūzijoje.

Ir vis tik filme, kuriame kamera kyla aukštyn modernistinės architektūros vertikalėmis ir žvelgia žemyn į judrų transporto mazgą, filme, kuriame skamba repas ir kuriame vis nuslystame į, regis, visai nedostojevskiškus apmąstymus apie urbanistiką, yra ir kažkas giliai dostojevskiško. Gal tai pasakojimo trūkčiojimas primena apysakos teksto nervingumą, o gal pati žmogaus be vietos tema uždega žalią šviesą šių paralelių ieškojimui.

Kadras iš filmo „Užrašai iš pogrindžio“
Kadras iš filmo „Užrašai iš pogrindžio“

Tiesa, iš skirtingų geografinių, dramaturginių ir estetinių taškų konstruojamam filmui ne visada pavyksta išlaikyti pusiausvyrą – po vizualinių ir teorinių abstrakcijų susidūrus su tikruoju (nors norėtųsi sakyti, schematiškuoju) Žmogumi iš pogrindžio, jis šiame filme gali net pasirodyti kaip savotiškas svetimkūnis. Tačiau tai nereiškia, jog E.Razumaitės ambicija kalbėti apie miesto plėtros ir sociumo santykį (ar urbanistinė periferija automatiškai reiškia socialinę paraštę?) savo tikslo nepasiekia – mintis iki adresato prisibeldžia, net jei kartais ir pavedžioja klystkeliais.

Nors Roberto Neveckos animacinis filmas „Sniego pastogė“ pasakoja apie žiemą neįvardyto karo nuniokotame Vilniuje, pavasaris mieste šiandien atrodo panašiai – gatvės tuščios, nuotaika slogi, į kiekvieną sutiktą žmogų žiūrima įtariai. Netikėtai tinkamas fonas filmo peržiūrai.

„Sniego pastogė“ pasakoja apie trisdešimtmetį Kostą, kuris apleistame bute gyvena su nepažįstamaisiais. Vieną naktį jis netyčia vos nesukelia gaisro, užsitarnauja ir taip nedraugiškų namiškių pyktį ir yra priverstas ieškoti naujos pastogės.

VIDEO: Filmo „Sniego pastogė“ anonsas

Filme ne iškart lengva suprasti laiko ir siužetines aplinkybes, galbūt dėl to ir personažų elgesys kartais užduoda daugiau klausimų, nei atsakymų, ir žiūrovui koncentruoti dėmesį į istoriją vietomis gali būti kebloka.

Tačiau jei prie siužeto vystymo ir būtų galima pasikabinėti, rotoscope technika sukurta „Sniego pastogė“ daug ką atperka savo atmosfera (čia pagirti reiktų ir filmo nuotaiką tiksliai kuriantį garso takelį – kompozitorius Domas Strupinskas) bei išgrynintu vaizdu. Interjeruose, kurie dažnai skendi tamsoje, personažai atrodo nelyg judančios spalvotos dėmės, ir tik dienos šviesoje, išėjus laukan, vaizdas tampa detalesnis, kontrastingas spalvas pakeičia subtilus koloritas. Gražus, išjaustas sprendimas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs