R.Billinghamas alkoholiu piktnaudžiaujančius, socialinių įgūdžių stokojančius savo tėvus Rėjų ir Lizą dokumentavo nuo 10 deš. pradžios.
Apie tai, kodėl vis grįžta prie šios temos, kaip išvengia „skurdo pornografijos“ spąstų ir kodėl humoras gali gimti iš skurdo, jis pasakoja 15min .
– Daugeliui mūsų kalbėti apie savo šeimų tamsiąsias puses yra sudėtinga. Prireikia bent kelių taurių vyno, kad net artimiausiam draugui pasakytum, jog viskas nėra taip gražu, kaip galėtų pasirodyti. Žvelgiant iš šios perspektyvos, atrodo, jog šeimos dokumentavimas ar gręžimasis į savo vaikystės patirtis, kuriant vaidybinį kiną, reikalauja daug drąsos.
– Niekada apie tai negalvojau kaip apie drąsą. Galbūt sakyčiau, jog jei esi menininkas, turi būti nuoširdus. Tačiau žmonės padaro gerokai drąsesnių dalykų. Jie, pavyzdžiui, šokinėja nuo tiltų su guma (juokiasi).
– Bet tai visai kitokio tipo drąsa.
– Yra žmonių, kurie liudija savo patirtis po koncentracijos stovyklos. Tai gerokai drąsiau nei rodyti savo šeimą.
– Per kūrybą jūs savo asmeninį gyvenimą iš dalies atveriate viešumai. Ar kada nors gailėjotės šio sprendimo?
– Ne.
– Kalbant apie jūsų kūrybą, kritikai kartais svarsto, ar ji patenka į „skurdo pornografijos“ (poverty porn) kategoriją. Ir dažniausiai nutaria, jog ne. Kaip jūs pats ieškote ribos tarp skurdo dokumentavimo ir skurdo išnaudojimo, egzotizavimo, pernelyg dažno stereotipų fiksavimo?
– Išlaikyti balansą man padeda empatija. Kai televizijoje matote gamtininką, žvelgiantį į laukinę gamtą, pvz., Davidą Attenboroughą, jo akyse galima išskaityti tiek entuziazmą, tiek empatiją. Panašus balansas veikia ir kitur. Jei esi empatiškas, neperžengsi ribos.
Pastaruoju metu dariau daug benamių portretų. Benamių fotografijas matome žiniasklaidoje, tačiau jų vaizdavimas visad toks pats ir visad stokojantis empatijos. O tai svarbu. Jei apsidairysime miesto gatvėse, pamatysime, jog žmonės nuolat randa būdų, kaip išvengti akių kontakto su benamiu. Pirkėjai, darbuotojai… Ne vaikai, vaikai žiūri. Tačiau didžioji dalis žmonių ieško, kaip nematyti to, ko jie nenori matyti. Aš noriu tai parodyti. Nors net neabejoju, jog atsiras žmonių, sakančių, jog tai taip pat yra skurdo pornografija.
– Visas kūrybos procesas, kurio atspirties tašku tapo jūsų šeima, prasidėjo nuo fotografijų serijos, kuri buvo kurta kaip medžiaga tapybos darbams. Tačiau vėliau šios nuotraukos buvo eksponuotos, jos atsidūrė visiškai kitame kontekste, įgavo naujų prasmių. Ką reiškė matyti šią transformaciją?
– Studijų metais gyvenau skurdžiai, turėjau dirbti prekybos centre kroviku. Tai buvo labai sunkus metas. Kartais pradėdavau dirbti 6 val. ryto ir baigdavau tik 22 val. vakaro – turėdavau 12, 13, 14 valandų pamainas. Dirbau su kitais vyrais. Bet su jais nejaučiau jokios bendrystės. Jie buvo seksistai, rasistai, jie diskriminuodavo dėl amžiaus, tyčiodavosi.
Kai įvyko fotografijų parodos ir susipažinau su kitais menininkais, pagaliau pajaučiau bendrumą. Nuotraukų eksponavimas man pačiam buvo labai pozityvi patirtis. Atradau naujus žmones ir naują pasaulį, kuriame jaučiausi gerokai komfortabiliau.
– Kūrėte nuotraukas, trumpametražius filmus. Pernai pasirodė ir ilgametražis vaidybinis „Rėjus ir Liza“. Kodėl šio filmo reikėjo? Kas dar turėjo būti papasakota, ko negalėjote papasakoti kitomis meninėmis formomis?
– Nebuvo taip, kad vieną dieną atsisėdau ir nusprendžiau sukurti vaidybinį filmą. Visa tai rutuliojasi labai lėtai.
Nuotraukas pradėjau daryti būdamas 19-os. Gyvenau bute su tėvu. Mama jau buvo išsikrausčiusi, nes tėvas per daug gėrė, mes neturėjome pinigų, jie nuolat pykdavosi – ją tiesiog užkniso.
Tėvas nusprendė nebesijudinti iš kambario ir gerti. Jis gulėdavo lovoje, žiūrėdavo pro langą, klausydavosi radijo ir gerdavo. Jis nevalgydavo nei pusryčių, nei vakarienės. Tiesiog sėdėjo tame kambaryje ir gėrė.
Aš gyvenau gretimame kambaryje. Tuo metu mokiausi tapybos. Ateidavau į jo kambarį ir bandydavau greitai jį nutapyti ant kartono lakštų, kuriuos pasiimdavau iš to paties prekybos centro, kuriame dirbau. Supratau, kad jei noriu kurti detalesnius paveikslus, man reiktų įsigyti fotoaparatą ir nufotografuoti tėvą, nes jis jau po 10 minučių pradėdavo judėti. Taip įsigijau kamerą ir pradėjau fotografuoti, filmuoti. 1998 m. sukūriau dokumentinį filmą „Fishtank“.
Po trejų metų mano tėvai vėl buvo kartu, mano tėvas nebegulėjo lovoje gerdamas. Supratau, kad noriu būti fotografas, noriu tęsti, kas pradėta, bet buvo akivaizdu, jog tos nuotraukos, kurias sukūriau, neleidžia iki galo pabaigti projekto. Todėl gimė idėja, jog kinas galėtų padėti atkurti kai kuriuos epizodus.
Prieš šešerius metus sutikau prodiuserę ir pasidalinau šia mintimi. Tuomet tiesiog norėjau sukurti trumpametražį filmą apie tėvą. Bet netrukus nutariau, kad kine reiktų parodyti ir mano dėdę Lawrence’ą, kurį matote „Rėjuje ir Lizoje“. Pakankamai greitai jau turėjau parašęs du trumpametražius filmus. Pagalvojau, kad jei parašyčiau dar vieną, galėtų atsirasti ilgametražis. Tad procesas buvo labai lėtas ir labai nenuspėjamas.
– Kiek tiksliai filmas atspindi ir rekonstruoja jūsų vaikystės patirtis?
– Sakyčiau, jog viskas yra tikra, tačiau kai kurie dalykai yra sukondensuoti, sukoncentruoti, suglaudinti. Pavyzdžiui, scenos su Lawrence’u – tai mano vaikystėje galėdavo nutikti kasmet ir trukti dvi tris dienas. Kuriant filmą reikėjo tai papasakoti trumpiau, kad žiūrovui neatsibostų.
– Ar kuriant personažus aktoriai turėjo laisvės interpretacijai, ar siekėte, jog jie kuo tiksliau atkurtų jūsų artimųjų charakterius bei manieras?
– Niekada nelankiau kino akademijos, bet man atrodė, kad būtų prasminga susitikti su aktoriais gerokai anksčiau, daug repetuoti ir sutekti jiems tiek informacijos apie istoriją, kiek tik įmanoma. Bandžiau svarstyti, kaip jausčiausi, jei pats būčiau aktorius, ir supratau, kad man tai būtų svarbu.
Aktoriai manęs daug klausinėjo. Stengiausi papasakoti ne tik apie jų personažus, bet ir priešistorę – ką veikė jų personažų tėvai ir seneliai, kad pradėjus kurti vaidmenis, aktoriai turėtų pakankamai konteksto, nuo kurio galėtų atsispirti.
Vaikystėje turėjau diktofoną, kuriuo įrašinėjau savo draugus ir šeimos narius. Klausėmės šių įrašų. Taip pat žiūrėjome visą vaizdinę medžiagą.
Ruošiantis filmavimams aktoriams daviau tiek, kiek tik galėjau. Tačiau galiausiai nebeturi ko duoti, turi sustoti ir aktoriai turi perimti darbą į savo rankas.
– Esate patenkintas rezultatu?
– Taip.
– Kaip jūsų patirtis fotografijoje padėjo režisuojant vaidybinį filmą?
– Nežinau, kaip daro kiti, bet kai kuriu dokumentinę fotografiją, ieškau skirtingų vizualinių elementų, kurie gali atsikartoti nuotraukų serijoje. Tai gali būti kad ir ši tekstūra [rodo į kavos nuosėdas ant puodelio kraštų – aut. past.], simboliai, raštai, spalvos.
Kuriant vaidybinį filmą taip pat ieškojau panašių vizualinių elementų. Jame, pavyzdžiui, atsikartoja peilių, akių, pieno motyvai. Manau, toks tas ryšys tarp dokumentinės fotografijos ir vaidybinio kino. Ir jis man padėjo kuriant „Rėjų ir Lizą“.
– „Rėjus ir Liza“ yra tiek pat tragiškas, kiek ir juokingas. Kokį vaidmenį humoras vaidino jūsų vaikystėje?
– Jei išeisi į gatvę ir pasikalbėsi su išmaldos prašytojais, pamatysi, kad didžioji dalis jų turi humoro jausmą. Jei esi vargšas ir neturi humoro jausmo, labai lengva nugrimzti į depresiją, nebematyti prasmės gyventi. Kartais humoras – labai specifinis humoras – gali užgimti iš skurdo, kaip kad dalis muzikos užgimė iš vergijos. Todėl man buvo svarbu, kad filme būtų humoro elementų, nes jų buvo ir mano vaikystėje.
– Ar „Rėjus ir Liza“ užbaigia šios temos refleksiją?
– Galvoju apie garso įrašus, kuriuos padariau vaikystėje. Svarstau iš jų ką nors sukurti.
– Ar jums patiko režisuoti vaidybinį filmą? Kokių kūrybinių planų turite?
– Visada dirbu su daug skirtingų projektų vienu metu. Režisuoti man patiko. Noriu sukurti daugiau filmų. Su prodiusere jau dabar dirbame prie naujo projekto.
Nors iš tiesų aš daugiausia fotografuoju peizažus. Tačiau jei įvesit mano vardą į „Google“, nepamatysit nei vienos kraštovaizdžio nuotraukos. Tai pakankamai vieniša veikla, tačiau man ji patinka.
– Neerzina, kad darbas, kuriam skiriate tiek daug laiko, nėra įvertinamas?
– Nelabai. Žmonės yra nutolę nuo gamtos. Mes gyvename pasaulyje, kuriame pilna mūsų pačių sukurtų dalykų, atskiriančių mus nuo to, kas tikra. Ir gręžtis į žmogaus rankomis sukurtą vaizdą, kuriuo sieki priartėti prie to, ką jau praradai, mano manymu, būtų ne ką mažiau keista.
