2013 m. buvo išleista I. Laurso knyga „Verslas naujai“. Viena iš jos autorių – ta pati N. Medutytė. Šis leidinys merginą ir įkvėpė imtis dokumentinio filmo, kuriame sėkmingo verslo istorija pasakojama lygiagrečiai su Lietuvos istorija.
Keletas klausimų filmo „Svajonių slėnis“ autorei.
– Baigėte žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete, o 2014 m. įgijote dokumentinio kino režisūros magistro laipsnį prestižinėje Didžiosios Britanijos Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje. Ką jums davė mokslai šiose, atrodo, labai skirtingose įstaigose?
– Kiekviena patirtis praturtino savaip. Jeigu nebūčiau studijavusi Lietuvoje, nebūčiau sutikusi tokių įdomių pašnekovų ir nuostabių kolegų bei nebūčiau dalyvavusi įvykiuose, kurie įkvėpė ieškoti dokumentinio kino. Dveji magistro metai Didžiojoje Britanijoje pakeitė viską iš esmės. Nacionalinės kino ir televizijos mokyklos studijų bendruomenė buvo labai maža ir uždara – vos 8 žmonės kurse. Visi studentai praėjo daugybę atrankų, tad labai daug dirbo, kad pateisintų savo ir mokyklos lūkesčius. Tikrąja ta žodžio prasme, žmonės čia įgyvendino savo svajonę – tai buvo maksimalių išbandymų metas, nutinkantis vieną kartą gyvenime.
– Kuo dar ypatinga Nacionalinė kino ir televizijos mokykla ir jos dėstytojai?
– Ji įvardijama kaip viena iš geriausių pasaulyje. Vien šįmet jos absolventai dirbo net prie trylikos filmų, nominuotų „Oskarui“. Tarp jų buvo ir filmo „Svajonių slėnis“ kompozitorius Huwas Bunfordas. Pasaulinė industrija žino šią mokyklą ir gerbia jos studentus. Be to, mokyklą garsina ne tik pasiekimai ir jos mokymo bazė, bet ir dėstytojai. Jos direktorius yra prodiuseris Nikas Powellas, kuris su Richardu Bransonu įkūrė „Virgin Group“. Mokykla išmano subtiliausias kino verslo detales, o tai studentams, norintiems patekti į kino industriją, yra itin svarbu. Be to, daug įkvepiančių pavyzdžių – kad ir visų laikų daugiausia nominacijų gavęs kino operatorius Rogeris Deakinsas, filmavęs ir Angelinos Jolie režisuotą kino juostą „Nepalūžęs“ („Unbroken“, 2014), yra vienas iš baigusiųjų mokyklą, į kurią kas kartą sugrįžta pasidalyti savo patirtimi. Ryšis su mokykla ir jos absolventais yra visam gyvenimui. O būti tokios bendruomenės dalimi, kuri savyje sukaupusi tiek patirties, yra neįkainojamas jausmas.
– Kodėl pasirinkote dokumentinio kino sritį? Kokie aspektai labiausiai įtraukė?
– Tikriausiai nieko negali būti gražesnio už žmogaus gyvenimą. Kasdien šioje planetoje – tiek įvykių ir įvairiausių nutikimų, kad tarp realybės ir fantazijos lieka labai plonytė linija. Dokumentinis kinas magiškas ir leidžia fantazuoti apie realų pasaulį. Pažiūrėkite Rono Fricke'o „Baraką“ (1992) arba ankstesnius jo filmus ir iš ekrano pabirs tikra magija – juostoje užfiksuota realybė virsta į kažką nepažinto, nematyto, į kažką lyg ne iš šio pasaulio. Mūsų kasdienybė yra tokia įdomi ir man patinka ją vaizduoti tokią, kokią ją matau.
– Kaip įvardytumėte, kas yra meninė kino dokumentika?
– Dokumentinis kinas suteikia galimybę pažvelgti iš tam tikros perspektyvos į tai, kas mes esame ir kur einame. Suteikia galimybę ne tik susipažinti su realybe, bet ir pafantazuoti, susitapatinti. Pavyzdžiui, Patricio Guzmano filmas „Šviesos nostalgija“ („Nostalgia de la luz“, 2010) supažindina su moterimis, kurios Atakamos dykumoje ieško Augusto Pinocheto diktatūros aukų kūnų, ir astronautais, kuriems tai – vienintelė vieta, iš kurios geriausiai matomas dangus. Kol vieni atsakymų ieškojo žemėje, kiti – danguje. Kas, jei ne dokumentinis kinas, galėtų sujungti tokias dvi realias ir nepaprastas istorijas? Arba Marko Craigo filmas „Paskutinis žmogus Mėnulyje“ („Last Man On The Moon“, 2014), kuris leidžia išgyventi tokį neįtikėtiną žmonijos istorijos žingsnį. Apie tai buvo tūkstančius kartų rašyta ir kurti filmai. Tačiau nutinka tas vienas ypatingas kartas, kai visai auditorijai užima kvapą. Nuo visko – nuo garso, nuo vaizdo, nuo jausmo. Teko būti šio filmo premjeroje, išėję iš kino salės, žmonės buvo ekstazėje, negalėjo kalbėti. Štai čia yra meno kalba dokumentiniame kine.
Net ilgamečiai žurnalistai mus žino tik kaip buvusią Sovietų Sąjungos valstybę, jau nekalbant apie lietuvių pasiekimus pasaulyje. Tad norėjau parodyti, kas yra Lietuva, ir kokį įdomų istorijos puslapį dabar ji verčia.
– Kaip kilo idėja sukurti filmą „Svajonių slėnis“?
– Per paskutinius trejus magistro studijų mėnesius turėjau daug darbo: reikėjo parašyti knygą, baigiamąjį darbą ir dar pasiruošti filmui. Nesakiau nieko dėstytojams apie knygą beveik iki jos rašymo pabaigos. Esu dėkinga savo komandos nariams, kurie šiame nuotykyje buvo tikri sąjungininkai. Knygą rašiau išnaudodama kiekvieną laisvą minutę. Tai matydami kolegos daug klausinėjo ir supratau, jog norėčiau jiems Iljos Laurso istoriją parodyti ekrane. Knygą redaguoti baigiau lėktuve pakeliui iš Londono į San Franciską, o nusileidę iš karto pradėjome filmuoti. Kai ir dėstytojai sužinojo, jog filmo idėjoje dalyvauja parašyta knyga, jie padėjo rasti viską siejantį sprendimą ir istoriją pristatyti taip, kad būtų įdomu nieko apie Lietuvą nežinantiems žiūrovams. Tai buvo labai turtingas kūrybinis procesas, nes teko į Lietuvą pažvelgti užsieniečio akimis ir sudominti žmones mūsų šalimi.
– Ar tiesa, kad filmu „Svajonių slėnis“ siekėte ne tik papasakoti apie Silicio slėnį?
– „Svajonių slėnis“ buvo ruoštas premjerai Britų kino institute (BFI), tad aš labai norėjau pristatyti čia savo šalį. Didžiojoje Britanijoje mažai kas žino Lietuvą ir jos istoriją, išskyrus tuos, kurie tikslingai domisi. Net ilgamečiai žurnalistai mus žino tik kaip buvusią Sovietų Sąjungos valstybę, jau nekalbant apie lietuvių pasiekimus pasaulyje. Tad norėjau parodyti, kas yra Lietuva, ir kokį įdomų istorijos puslapį dabar ji verčia.
– Ko turėtų tikėtis žiūrovas?
– Filmas supažindins su Iljos Laurso verslo istorija, leis pažvelgti iš šalies į Lietuvos istoriją ir dabartinius iššūkius. „Svajonių slėnyje“ pasirodo daug skirtingų žmonių, filmavome net trijose šalyse – Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje. Vertinu autentiškumą, todėl filmo pradžioje panaudoti įrašai iš „Skype'o“ pokalbių, kai rašiau knygą. Tikiuosi, kad „Svajonių slėnis“ sudomins žiūrovą ir įkvėps imtis veiklos.
– Ar planuojate ateityje sukurti pilno metro filmą?
– Dabar kalbuosi su keliomis britų prodiuserių kompanijomis dėl savo filmo, kurį netrukus norėčiau pradėti filmuoti. Bet jo ilgis nėra nei mano, nei prodiuserių tikslas. Man svarbiausia – gera istorija. Viena iš paskutiniųjų juostų, prie kurios kūrybos prisidėjau, buvo BBC filmas „Sveiki atvykę į Mayfair“ („Welcome to Mayfair“, 2015). Nors buvo nufilmuota daugiau negu 100 valandų medžiagos, filmas išėjo tik 58 minučių ilgio. Niekas iš filmavimo aikštelės negrįžta tuščiomis. 30–60 minučių filmo trukmė yra priimtina daugybėje didžiausių medijos kanalų. Sukurti trumpą gerą istoriją yra kur kas sudėtingiau negu užteršti eterį pusantros valandos nuobodybe. Dažnai dokumentiniame kine pasiteisina taisyklė – mažiau yra daugiau.
