„Aš negaliu miegoti“, – tokiais žodžiais prasideda filmas „Bemiegių naktų istorijos“.
Kas nebuvo atsidūręs tokioje situacijoje, kai guli atmerktomis akimis lovoje nesėkmingai bandydamas užmigti, kol galiausiai pasiduodi, atsikeli, apsirengi ir išeini. Pusiau miegantis, tu atsiduri po dienos darbų išvargintų, girtų, atsipalaidavusių, šokančių, susimąsčiusių, gedinčių, svajingų žmonių apsupty.
„Istorijos“ prasideda lietuvių filosofo, poeto, Naujojo amerikietiškojo kino krikštatėviu tituluojamo Jono Meko bute, dėžių apsuptyje, bet greitai iškeliauja po pasaulį bei pas tuos, kurie įsileidžia jo lakiąją vaizduotę į savo gyvenimų praeitį. „Dėkui Alahui!” skelbia ranka užrašyti titrai, kurie žaismingai nepagarbiai įterpti tarp kadrų, kurie yra nerežisuoti Meko apsilankymų pas savo įvairius pažįstamus, kurių tarpe yra ir gerai žinomų asmenų: bevaikščiodamas po Manhataną, Mekas sutinka Harmony Korine prieš ir po jo sūnaus Lefty gimimo; Paryžiuje trumpai pasirodo Louis Garrel; „Naujųjų Radikalų“ vedėjas Pip Chodorov amerikietišku liaudies instrumentu akompanuoja Mekui; ir, artėjant filmo pabaigai, Bjork maloniai pasiūlo Meką pavežti į orouostą.
„Bemiegių naktų istorijose“ Jonas Mekas panardina mus į laiko vakuumą. Mes tampame 25 istorijų, Meko istorijų, liudininkais. Ilgainiui tampa vis labiau neaišku, ar mes iš tiesų atsikėlėme iš lovos ir išėjome į naktį, ar tai, ką mes matome ekrane, yra mūsų pasąmonėje išlikusių prisiminimų iš praėjusios dienos šešėliai, o gal nuotrupos jau anksčiau matytų Jono Meko filmų.
Mekas virtuoziškai pradangina distanciją tarp laiko, erdvės ir sąmonės. Tu pats pasijauti besąs istorijų dalyvis, kur Mekas tėra tarpininkas, tiltas (arba laiko skylė), kuri panaikina laiko ir kultūros prarają tarp tavęs ir Bjork, Yoko Ono ar Marinos Abramovič. Nelieka nepasiekiamumo, viskas atrodo sava ir pažinu: Mekas rodo ne žvaigždę, ne mitais apipintą, o paprastą ir kasdienišką žmogų.
Nors publika laukia tokių momentų, kai ekrane pasirodo gerai žinomos personalijos, Mekas nesigiria pažintimi su jais, kukliai pasirinkdamas kai kuriuos kadrus grynai dėl jų sugebėjimo jį patį užburti. Filmuodamas, karpydamas ir dėliodamas praeitį dabartyje, Mekas konstruoja savo tapatybę. "Savo filmuose aš sulaužau realybę į atskirus gabaliukus ir po to ją sukuriu iš naujo. Panašiai kaip kompozitorius kuria muziką iš atskirų garsų", sako Jonas Mekas. Smagu pagalvoti, kad režisierius iškirpo kokį nors kadrą su žvaigžde ir vietoj jo įterpė apsilankymą parke su draugais, kurie žavisi senojo medžio faktūra, panašia į seno dramblio odą. Viskas labai paprasta ir nerimta. Į rimtuosius Mekas mažų mažiausiai žiūri įtariai.
Su Meko filmais nutinka keistas dalykas – niekaip nepavyksta atskirti Jono Meko (arba jo gyvenimo) nuo jo kūrinių – filmų. Matyt, ne veltui jis save vadina „filmeriu“ – žmogumi, kuris kuria filmus apie gyvenimą, o savo filmus vadina tiesiog dienoraščiais. Nesuklystume pasakydami, kad Jono Meko filmai yra unikalūs. Juose nereikalingas verbalinis naratyvas - vaizdas yra išlaisvintas nuo kalbos. Juos galima žiūrėti pradedant ir sustojant bet kurioje judančio vaizdo sekundėje ir nieko neprarasti. Jono filmai yra tokie, kuriuos sinefilai vadina tikruoju kinu, o Mekas – judančio vaizdo virtuozas.
Jono Meko vizualiųjų menų centras „Bemiegių naktų istorijas“ pristatė neseniai praūžusiame tarptautiniame Berlyno festivalyje „Berlinale“, kur filmas susilaukė palankaus meno kritikų ir žiūrovų įvertinimo.
Festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovų dėmesiui Jono Meko filmas „Bemiegių naktų istorijos“ bus rodomas kino teatre „Pasaka“ kovo 25 d. 21.30 val. ir kovo 30 d. 21.15 val.