Taip šie filmai įgauna išskirtinę formą, juose pastebimi įdomūs kūrybiniai sprendimai. Hibridiniai filmai nesiekia pavaizduoti „tiesos“, bet bando reflektuoti ir persvarstyti realybę.
Hibridiniai filmai kino pasaulyje nėra nauja – jau nuo pat kino meno atsiradimo pradžios režisieriai eksperimentavo jungdami skirtingus stilius ir formas. Tačiau šis terminas imtas vartoti ganėtinai neseniai, dokumentiniams filmams itin praplėtus savo ribas. Programos sudarytojai norėjo atkreipti Lietuvos žiūrovų dėmesį į pastaraisiais metais tarptautiniuose kino festivaliuose vis ryškėjančią tendenciją – filmų, kurie negali būti apibrėžti tik kaip dokumentiniai arba tik kaip vaidybiniai, gausą.
„Šios programos filmai vadinami hibridiniais, nes atsiduria tarp dviejų dimensijų – dokumentinio ir vaidybinio kino. Jei pasižiūrėtume į kino istoriją – pradedant nuo Dzigos Vertovo, Sergejaus Eizenšteino, tęsiant Johnu Cassavetesu ir Jonu Meku – šis santykis buvo nuolatos apmąstomas. Nors kino kamera veikia tarsi pasaulį atveriantis, objektyvus stebėtojo žvilgsnis, iš tiesų sąveikauja su tikrove ir pati ją keičia. Programos filmai apmąsto ir įsisąmonina šią realybės kaitos problemą – paverčia tai savo menine forma ir technika,“ – sako filosofas, rašytojas Kristupas Sabolius ir siūlo jam patikusius programos „Aš esu hibridas“ favoritus.
„Hibridiniai filmai sukuria terpę kalbėti apie kino ir tikrovės santykį, ir, žinoma, apie patį kino meną bei režisieriaus vietą jame. Tai nėra dokumentika, kuri apsimeta tikrovės atvaizdu, tai nėra ir išgalvota, magiška kino tikrovė – o įdomus vidurio kelias, kuriame atsiranda daugiau sluoksnių, daugiau atspalvių“, – programos koncepciją įvardija viena iš festivalio filmų programos sudarytojų Mantė Valiūnaitė.
Visi programos „Aš esu hibridas“ filmų atrinkti dėl skirtingų priežasčių, tačiau jiems bendra – išraiškos priemonių įvairovė ir stilių, būdingų vienai ar kitai kino meno šakai, jungimas ir sąmoningas tam tikrų formulių apvertimas.
Trys lygu vienas
Filmų „Tūkstantis ir viena naktis“, „Honkongo trilogija“ bei „Eva nemiega“ kūrėjai imasi kiek neįprastos taktikos kalbėti apie savo šalies istoriją ir dabartį. Portugalų režisierius Miguelis Gomešas festivalyje pristatys iki šiol ambicingiausią savo projektą – pagal žymųjį arabų pasakų rinkinį sukurtą trijų dalių filmą „Tūkstantis ir viena naktis“ („Arabian Nights“). Bendrai 6 valandas trunkančiame kūrinyje (kiekvieną dalį galima žiūrėti kaip atskirą filmą) gražuolė Šecherezada Karaliui seka pasakas, kurios atskleidžia niūrią šiandienės Portugalijos realybę po šalyje nuvilnijusios negailestingos krizės.
„Negaliu apsimesti jog iliustruoju knygą įvykiais iš dabarties. Tiesiog siurrealių Šechrezados pasakų dvasia netikėtai sutampa su mano šalies emocine būsena“, – sako režisierius M. Gomešas, kurio filmams istorijų keliaudami po Portugaliją ieškojo trys profesionalūs žurnalistai.
Pirmojoje dalyje „Neramioji“ („Arabian Nights – Volume 1, The Restless One“) kalbama apie darbą – melancholiškos Šechrezados istorijos susipina su tikrais tuo metu Portugalijos visuomenėje vykstančiais įvykiais. Tamsesnė antroji dalis „Apleistoji“ („Arabian Nights – Volume 2, The Desolate One“) gilinasi į teisę, vaizduodama vienišus, viltį praradusius žmones. Finalinėje dalyje „Pakerėtoji“ („Arabian Nights – Volume 3, The Enchanted One“) kiek švelnesne ir romantiškesne gaida pasakojant apie paukščių augintojus, toliau gilinamasi į politinę ir socialinę šalies realybę.
Žymus operatorius ir menininkas Christopheris Doyle'as, dirbęs su tokiais režisieriais kaip Wong Kar-Wai, Gusas Van Santas, Zhang Yimou ir Jimas Jarmuschas, sukūrė filmą apie mylimą miestą ir jo žmones. „Honkongo trilogija“ („Hong Kong Trilogy: Preschooled Preoccupied Preposterous“) – tai savita trijų dalių odė miestui, įsiklausanti į skirtingų kartų – ikimokyklinio amžiaus vaikų, studentų ir senjorų – balsus, kurie pasakoja apie identitetą, kultūrą ir religiją. Per dešimt dienų nufilmuotoje juostoje pasirodo tikri žmonės, kurie įkūnija remiantis jų pačių gyvenimais sukurtus personažus.
„Honkongo trilogija“ balansuoja tarp to, ką aš galiu sukurti kaip menininkas, ir filmo personažų kalbų tikrumo bei vientisumo. Šis vaizduotės ir realybės koliažas suveikia tik dėl dviejų dalykų – miesto ir jį kuriančių žmonių energijos,“ – mintimis apie filmą dalijasi režisierius C. Doyle'as.
Mirus mylimiausiai ir kartu nekenčiamiausiai politinei veikėjai, Argentinos legenda ir dvasine tautos lydere vadintai Evai Peron, jos istorija dar nesibaigė. Visi po Evitos mirties šalį valdę lyderiai dar dešimtmečius stovėjo jos šešėlyje, o neįtikėtina, 25 metus užsitęsusi jos palaikų istorija sudomino režisierių Pablo Agüero.
„Visos tiesos, kas iš tiesų vyko su Evitos kūnu per tuos metus, niekada nebesužinosime, tai liks vaizduotę žadinančia paslaptimi, kuri ir lėmė kiek neįprastos filmo „Eva nemiega“ („Eva Doesn't Sleep“) formos pasirinkimą,“ – sako režisierius.
„Eva nemiega“ susideda iš trijų dalių, kurias jungia puikaus aktoriaus Gael Garcia Bernalio suvaidinto personažo pasakojimas bei papildo archyviniai kadrai. Kurdamas filmą P. Agüero stengėsi neapsikrauti faktais, bet į tikrą istoriją integruoti savo paties interpretaciją.
Asmeninės istorijos
Trys „Aš esu hibridas“ programos filmai „Guoba ir „Žuvėdra“, „Šuns širdis“ bei „Apie futbolą“, pasitelkiant vaidybinio kino dramaturgiją, scenų režisūrą, filmų personažų skaitomą tekstą, itin jautriai perteikia realių žmonių gyvenimo istorijas.
Viena iš dramos „Guoba ir „Žuvėdra“ („Olmo & the Seagull“) režisierių Petra Costa avangardinio teatro trupės gastrolių Brazilijoje metu susipažino su aktorių pora – Olivija ir Seržu. Po kelių mėnesių, susitikusi su kita filmo režisiere Lea Glob aptarti jų bendro projekto idėjos, nusprendė apie juos sukurti filmą. Naudodamos vaidybinio kino struktūrą kino kūrėjos siekė pažvelgti į žmogaus gyvenimą. Sukonstruoti rėmus ir situacijas, kurios leistų filmų personažams įsigilinti į savo prisiminimus, troškimus, nuoskaudas, įpročius ir paslaptis. Tikri gyvenimai, tikri žmonės, tikri jausmai besiruošiant išgalvotam spektakliui pagal Čechovo „Žuvėdrą“.
„Šuns širdis“ („Heart of a Dog“) meditacinis filmas-esė apie mirtį ir jos artėjimą, papasakotas laisvos, įdomiai mąstančios ir išskirtinės menininkės Laurie Anderson. Istorijos apie mylimą šunį Lolabellę, vaikystės fantazijas, mamą susipina su politiniais ir filosofiniais pamąstymais, idėjomis ir nuogąstavimais. Filmas, kurį režisierė skyrė savo vyrui, muzikantui Lou Reedui, užhipnotizuoja L. Anderson balsu ir mintimis, įdomiais vizualiniais sprendimais ir muzikiniu takeliu. Nors žymi menininkė kalba apie mirtį, filmas įkvepia gyventi.
Atrodytų, kad filme „Apie futbolą“ („On Football“) nieko ypatingo nevyksta. Režisierius po 20 metų vėl sutinka savo tėtį ir susitaria sugrįžti į gimtąjį San Paulą 2014 m. pasaulio futbolo čempionato metu praleisti kartu kiek daugiau laiko. Tėvas ir sūnus vienas kitam yra svetimi, taigi futbolas palaiko pokalbį ir sutrumpina tylą. „Tai nėra filmas apie tėvo ir sūnaus susitikimą po daugelio metų. Tai filmas apie laiko švaistymą drauge žiūrint futbolą, labai griežtu, itin apgalvotu ir struktūrizuotu būdu visa tai filmuojant,“ – filmo temą apibūdina režisierius Sergio Oksman.
Gyvenimo prasmės apmąstymas
Kinijoje kurto kelio filmo „Sielos takai“ („Paths of the Soul“) režisierius Zhang Yang taip pat balansuoja tarp tikrų ir suvaidintų kadrų. 11 žmonių grupė leidžiasi į maldos ir susikaupimo kelionę – piligriminį 2 tūkst. kilometrų žygį pėsčiomis iki sostinės Lhasos ir šventojo Kailašo kalno. Režisierius pakvietė filmuotis neprofesionalius aktorius ir ši kelionė truko ištisus metus. Filmas „Sielos takai“, pasakojantis apie tikėjimą ir dvasingumą, įkvėps žiūrovus pagalvoti apie mažus ir didelius gyvenimo klausimus.
Daugiau apie šią festivalio programą galite sužinoti čia.
