Pirminių skaičių vienatvė
Jausmingą romaną „Pirminių skaičių vienatvė“ (La Solitudine dei numeri primi / The Solitude of Prime Numbers) parašęs italas Paolo Giordano tapo jauniausiu prestižinės premijos „Premio Strega“ laureatu. Jaunimo auditorijai skirta knyga buvo parduota daugiau nei milijono kopijų tiražu. Autorius sumaniai sugretina jaunų žmonių jausmus su matematikos dėsniu: pirminis skaičius dalijasi tik iš vieneto arba iš savęs. Abu dramatiškos istorijos herojai – genialus mokslininkas ir talentinga fotografė – nuo ankstyvos vaikystės būna kartu ir artimai draugauja, tačiau nuolat išsiskiria dėl įvairiausių aplinkybių, niekaip netampa pora, nesugeba užmegzti santykių su kitais partneriais ir lieka vieni.
Ilgai laukta „Pirminių skaičių vienatvės“ ekranizacija debiutavo 2010 m. Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje. Režisierius Saverio Constanzo pasirinko jaunam žiūrovui suprantamą kino kalbą su stilingu vaizdu, madingą muziką (Counting Crows, Damien Rice) ir išvaizdą keičiančius gražius aktorius. Kartu su italų kino viltimis Alba Rohrwacher ir Luca Marinelli filme vaidina elitinė aktorė Isabella Rossellini. Abu jaunieji aktoriai pasiaukojo fiziškai sunkiems režisieriaus uždaviniams: žaviajai Albai kūrybinio proceso eigoje teko laikytis bado dietos ir atsikratyti bent 30 kg svorio, o Luca – atvirkščiai – privalėjo daug valgyti ir kuo greičiau sustorėti pagal Roberto de Niro metodiką „Įsiutusiame buliuje“.
Norvegų giria
Venecijos kino festivalio publika pirmieji galėjo pamatyti ir įvertinti populiariausio japonų rašytojo Haruki Murakami į 40 užsienio kalbų (lietuvių taip pat) išversto romano „Norvegų giria“ (Noruwei no mori / Norwegian Wood) interpretaciją. Melancholiška ir lyriška pirmosios meilės istorija, kurioje du geriausi vaikystės draugai dalijasi tarp jų besiblaškančia mergina. Japoniškai nekalbantis vietnamietis režisierius Tran Anh Hungas įveikė neįmanomą misiją ir įdomiai adaptavo kultinį romaną, kurį daugelis literatūros žinovų vadino neekranizuojamu. Europoje dažniausiai reziduojantis vietnamietis rašė scenarijų prancūziškai, o visas versijas prodiuseriams tekdavo versti į anglų ir japonų kalbas, nes pirmiausiai reikėjo užsitikrinti rašytojo Haruki Marakami pasitikėjimą ir gauti jo asmeninį leidimą filmui. Pagrindiniam vaidmeniui įvertinęs daugiau nei 100 kandidačių režisierius pasirinko gabiąją japonų aktorę Rinko Kikuchi, kurią atrado meksikietis Alejandro Gonzalezas Inarritu ir atvedė ją net iki „Oskaro“ nominacijos už nepamirštamą pasirodymą dramoje „Babelis“.
Nepaleisk manęs
Neveltui Japonijoje gimusio britų rašytojo Kazuo Ishiguro futuristinis romanas „Nepaleisk manęs“ (Never Let Me Go) nuo 1923 m. iki šių dienų puikuojasi prestižinio žurnalo „Time“ sudarytame geriausių angliškai parašytų novelių šimtuke. Kūrinyje išsamiai aprašoma alternatyvioji Anglija ir trijulės draugų šiurpūs išgyvenimai labai keistoje privačioje mokykloje. Kai Keitė, Tomis ir Ruta išsiaiškina tobulą vaikystės idilę sugriaunančią paslaptį, jie jau nieko nebegali pakeisti. Patyręs scenaristas Alexas Garlandas („Traukinių žymėjimas“, „Paplūdimys“, „28 dienos po“) adaptavo populiariąją knygą į tragiškos meilės trikampį ir įtaigiai papasakojo apie mokslinėse laboratorijose klonuotus vaikus, kurie auginami tapti donorais ir paaukoti savo organus sunkiai sergantiems žmonėms. Amerikiečių režisieriui Markui Romanekui pavyko pasikviesti tris talentingiausius britų kino aktorius Carey Mulligan („Išsilavinimas“, „Volstrytas: pinigai nemiega“), Keira Knightley („Atpirkimas“, „Hercogienė“, „Spirk kaip Beckhamas“) ir Andrew Garfieldą („Socialinis tinklapis“). Filmo pasaulinė premjera įvyko Teluridės ir Toronto kino festivalyje, o Europos žiūrovams drama „Nepaleisk manęs“ buvo pristatyta Londono kino festivalio atidarymo ceremonijoje.
Lisabonos paslaptys
„Kino pavasaris“ didžiuojasi unikalia galimybe Lietuvos žiūrovams pristatyti intriguojančią kostiuminę dramą „Lisabonos paslaptys“ (Mysteries of Lisbon). Čilėje gimęs ir po generolo Augusto Pinocheto surengto pučo į Prancūziją pabėgęs režisierius Raulis Ruizas ištaigingai ekranizavo legendinio portugalų rašytojo Camilo Castelo Branco 1854 metais išleistą romaną apie kilmingų aristokratų ir žavingų damų romantiškąjį pasaulį bei seksualines intrigas XIX amžiaus fone.
Alinančio filmavimo procese Rauliui Ruizui gydytojai diagnozavo kepenų vėžį, bet režisierius nepaliko filmo likimo valiai ir tarp operacijų bei chemoterapijos procedūrų grįždavo į aikštelę. 37 metų karjerą didingu šedevriniu kūriniu užbaigęs ir klastingą ligą įveikęs Raulis Ruizas buvo tituluotas geriausiu režisieriumi San Sebastjano kino festivalyje. 4 val. 30 min. trukmės dramose su prancūzų, brazilų, italų, portugalų aktoriais jis autentiškai pavaizdavo istorines Portugalijos vietas.
Poetės dienoraščiai
2007 m. „Kino pavasaryje“ Vilniaus žiūrovams įsiminęs vokiečių režisierius Chrisas Krausas (jo muzikinė drama „Keturios minutės“ festivalyje mėgavosi ažiotažine paklausa) sugrįžta su ypatingu ir ypač asmenišku kūriniu pagal garsiosios vokiečių poetės Oda'os von Siering (Schaefer) memuarų knygą. Estijos gamtovaizdžiuose nufilmuotoje istorinėje dramoje „Poetės dienoraščiai“ (The Poll Diaries) jis pasakoja savo giminaitės patirtus nuotykius gimtajame kaimelyje šalia Baltijos jūros. Šiam filmui Chrisas Krausas atidavė net 15 gyvenimo metų, kol ištobulino pradinę idėją, subrandino dar 1995 m. parašytą scenarijų, atliko parengiamuosius darbus ir nufilmavo. „Niekuomet neturėjau galimybės sutikti protetės, bet mane sužavėjo jos kūryba. Mūsų šeimoje buvo griežtai uždrausta kalbėtis apie ją. Esu įsitikinęs, kad mano šeimai ir giminaičiams nepatiks šis filmas“, – konstatavo Chrisas Krausas prieš pasaulinę premjerą Toronto kino festivalyje. „Poetės dienoraščiai“ atskleidžia šiais laikais beveik užmirštos poetės Oda'os Schaefer vaikystę 1914 metais I pasaulinio karo išvakarėse, kai ji paslapčia nuo šeimos padėjo išsigydyti žaizdas priešui estų anarchistui. Režisierius prisipažįsta bandęs sujungti tikrus įvykius ir pramanytus faktus, nes jam norėjosi įsivaizduoti, ko poetė neparašė savo memuaruose.
Moteris, kuri dainuoja
Sukrečiančią pjesę teatro spektakliui parašęs Prancūzų teatro Otavoje meno vadovas Wajdi Mouawadas nuoširdžiai džiaugiasi kanadiečių režisieriaus Deniso Velleneuve'o dramos „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) sėkme. Po gausybės prizų festivaliuose (geriausias filmas Varšuvoje, Adelaidėje, Vankuveryje, žiūrovų simpatijų prizas Roterdame) ir nacionalinių apdovanojimų (8 Kanados „Genie“ premijos iš 10 nominacijų) viską vainikavo nominacija „Oskarui“ už geriausią užsienio šalies filmą. Libane gimusio ir dėl pilietinio karo į Prancūziją su šeima pabėgusio autoriaus spektaklį režisierius Denisas Velleneuve'as pamatė 2004 metais mažame Monrealio teatre ir liko sujaudintas. Didelio populiarumo sulaukęs spektaklis buvo pastatytas Ispanijos, Prancūzijos, Olandijos, Vokietijos, Italijos, Rumunijos, Japonijos teatruose. Dvyniai iš Monrealio nepaklausė artimųjų giminaičių, kad skausmingas šeimos paslaptis būtų geriau palikti ramybėje. Nenuspėjamais siužeto posūkiais stebinančioje dramoje vaikai keliauja per karo nualintas Artimųjų Rytų šalis ir ieško tėvo su broliu, kuriems mirusi mama paliko asmeninius laiškus.
127 valandos
Britų režisierius Danny Boyle'as ir scenaristas Simonas Beaufoy'us tikrų įvykių dramai „127 valandos“ (127 Hours) adaptavo alpinisto keliautojo Arono Ralstono autobiografinę prisiminimų knygą „Tarp uolų ir sunkių išgyvenimų“ (Between Rock and Hard Places). 2003 m. balandžio 26 d. amerikietis Aronas Ralstonas pateko į laukinės gamtos spąstus, kai rizikingai mėgino nusileisti į siaurą tarpeklį Liūdinčiojo Džono kanjone Jutos valstijoje. Netyčia išjudintas milžiniškas akmuo prispaudė jam dešinę ranką. Penkias dienas kentęs alkį, troškulį, šaltį, haliucinacijas ir iš mirties gniaužtų savarankiškai išsigelbėjęs Aronas Ralstonas net ketverius metus kategoriškai atmetinėjo Danny Boyle'o pasiūlymus sukurti filmą. Jis persigalvojo tik po „Lūšnynų milijonieriaus“ triumfo, atidžiai skaitė kiekvieną scenarijaus variantą, atvirai atsakinėjo į visus klausimus, o po premjeros Toronto kino festivalyje negalėjo sulaukyti ašarų už išradingai ir vizualiai surežisuotą gyvenimo testamentą.
