Kadaise buvusi žymi flamenko šokėja Antonia Santiago Amador, labiau žinoma kaip La Chana, su trupe „La Chana presents“ apkeliavo pasaulį tris kartus. Dabar ji gyvena Barselonoje ir moko jaunas merginas sudėtingo šokio meno. Pirmajame savo dokumentiniame filme „Flamenko karalienė“ („La Chana“) kroatų režisierė Lucija Stojević sukuria moters portretą, vis dar degančia aistra šokiui. „Kai šokau, buvau laisva. Tuomet aš buvau savimi,” – kalba La Chana, prisimindama savo karjeros viršūnės dienas.
Kitas dokumentinis filmas apie aistra šokiui sudraskiusį žmogų, Steveno Cantoro „Baleto šokėjas“ („Dancer“). Būdamas dvidešimties, Ukrainoje gimęs Sergejus Poluninas, tapo jauniausiu Londono karališkojo baleto pagrindiniu šokėju per visą istoriją. Greitai užsitarnavęs blogiuko vardą baleto pasaulyje, Sergejus buvo laikomas gabiausiu savo kartos šokėju. Tačiau būdamas karjeros viršūnėje, jis metė karališkąjį baletą, teigdamas, kad tuo metu jautė savyje mirštantį menininką. Dokumentiniame filme šokėjas ir jo artimieji kalba apie Sergejaus karjerą ir jo staigų pasitraukimą. Baletas nėra darbas, jis yra menininko gyvenimas, tačiau kaip šokėjui įkalintam savo kūne gyventi toliau?
Betrando Bonello trumpametražis filmas „Sara Vinčester, operos fantomė“ („Sarah Winchester, opéra fantôme“) pasakoja apie operą-baletą, kuris iš tiesų realiai neegzistuoja. Bastilijos operoje muzikantai testuoja instrumentus, dainininkai renkasi repeticijų salėje, o šokėja repetuoja istorinėje Paryžiaus operos scenoje. Vaiduokliškame pasirodyme jaučiamas mistinis ryšys tarp dviejų scenų.
Dar vienas debiutinis filmas „Metų atradimų“ programoje – prancūzų režisieriaus Stéphanie Di Giusto „Šokėja“ („La Danseuse“). XX amžiaus sandūroje avangardinio šokio šokėja Loje Fiuler iš Amerikos atvyksta į Paryžių, pasiruošusi užkariauti sceną Serpantino šokiu, pakerėsiančiu visą pasaulį. Vis labiau populiarėjanti Loje tampa kino pradininkų brolių Lumiere‘ų ir dailininkų Auguste‘o Rodino ir Henri de Toulouse’as-Lautrec‘o susižavėjimo objektu. Tačiau scenoje pasirodanti, šlovės ištroškusi jauna šokėja Isadora Duncan, priverčia Fiuler po truputį trauktis į šešėlį. Įspūdingi kostiumų dizainerės Anais Romand drabužiai bei kompozitoriaus Max‘o Richterio bei muzikantų Nick Cave ir Warren Ellis muzika, padės žiūrovams nusikelti „Gražios epochos“ Paryžių.
Nuo Paryžiaus kabaretų iki Olimpinio miestelio Atėnuose nukels Sofijos Exarchou debiutinis pilno metro filmas „Parkas“ („Park“). Praėjus dešimt metų po Atėnų Olimpinių žaidynių, jo miestelis nebeprimena geriausius pasaulio sportininkus šlovinančios aplinkos. Apžėlę baseinai, tuščios arenos, aprūdiję stadionai seniai jau nebeatlieka savo pirminės funkcijos. Po neišsipildžiusių žaidynių organizatorių pažadų miestelyje įkurdinti nepasiturinčias šeimas, paaugliai karštas vasaros dienas leidžia apleistuose pastatuose. Filme vaidinantys neprofesionalūs aktoriai sukuria bauginantį jaunosios Graikijos kartos portretą, kuri yra valdžios paliekama likimo valiai.
Dar vienas debiutinis Adamo Sobelio dokumentinis filmas „Darbininkų čempionatas“ („The Workers Cup“). 2011 metais Kataras paskelbė, kad 2022-aisiais metais vyksiančiam pasaulio futbolo čempionatui išleis 138 milijardus svarų. 1,7 milijonų gyventojų turinti, nafta pertekusi šalis kelis metus kovojo teisme dėl galimų kyšių FIFA organizacijai. Naujų stadionų statybą į šalį pritraukė didelę pigios darbo jėgos bangą iš Kenijos, Indijos, Nepalo ir Ganos valstybių, kur už ilgas darbo valandas gaunantys neadekvatų atlyginimą darbininkai laisvu laiku gauna galimybę organizuoti savo futbolo turnyrą. Filme parodoma kita čempionatų pusė, kur sunkioje kasdienybėje darbininkai gauna galimybę tapti čempionais.