Garsus kino režisierius Algimantas Puipa, sumanęs kartu su viena leidybos įmone platinti savo sukurtų juostų kopijas, įsitikino, kad jos jam neprieinamos. Be to, sovietmečiu sukurti lietuviškų filmų originalai saugomi Rusijoje, ir neatrodo, kad Lietuvai pavyks atgauti šias vertybes.
„Kino paveldo padėtis labai keista“, – pabrėžė LŽ kalbinta festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė. Todėl negalime įsigyti senesnių filmų kompaktinėse plokštelėse, kaip knygynuose perkamų literatūros kūrinių.
Prižiūri „drakonas“
Sovietmečiu sukurtų filmų originalus buvo privaloma siųsti į Maskvą. Tad iki šiol jie saugomi Rusijos valstybiniame kino fonde, įsikūrusiame pamaskvėje.
Filmai – tai dideli pinigai. Kol kas Lietuvos kino studija išleido tik „Velnio nuotakos“ DVD plokštelę. Kiti negatyvai, be kurių negalima parengti geros kokybės filmų kopijų, yra Maskvoje. Todėl viskas ir stovi vietoje.Originalios juostos savo verte lyginamos su svarbiais rankraščiais. „Tai pirminės medžiagos, iš kurių daromos kopijos. Taigi neturime Europos Sąjungos standartus atitinkančio archyvo – jis Maskvoje“, – LŽ aiškino Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro vadovas Audronis Liuga.
Jis mano, kad išsipirkti lietuviškų filmų archyvo iš Rusijos praktiškai neįmanoma. Tokią nuomonę perša ir viename rusų kino tinklalapyje pateikiama citata: „Kino archyvas – drakonas, saugantis mūsų lobius.“
Lietuvos kino studijos direktoriaus pavaduotojas Jonas Lazauskas taip pat įsitikino, kad, norint pagaminti filmo kopiją iš originalaus negatyvo, reikia nueiti sunkų kelią, kurį kaskart pastoja tiek techninės, tiek politinės kliūtys.
LŽ pašnekovai teigė, kad Lietuvos kinematografininkų sąjungos entuziastai buvo nuvykę į Maskvą derėtis dėl archyvo naudojimo, tačiau tai nedavė apčiuopiamų rezultatų.
Užtektų turimų fondų?
Anot A.Liugos, lietuvių kino archyvą prižiūrint rusų „drakonui“, Lietuva negali laikytis jau ratifikuotos Europos konvencijos dėl audiovizualinio paveldo apsaugos, nes didžiulės dalies šio paveldo tiesiog neturi.
Tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo direktoriaus pavaduotoja Valerija Jusevičiūtė įtaria, kad kino fondų tema tiesiog spekuliuojama. Ji įsitikinusi – jei vaidybinių filmų originalų Lietuva neatgauna, apsieisime ir su turimomis kopijomis, kurias esą galima sėkmingai perkelti į skaitmeninį formatą.
J.Lazauskas su tokiu požiūriu nesutinka. „Mūsų turimos kopijos jau išblukusios. Ta pati „Velnio nuotaka“ įgavusi rudą atspalvį. Pagaminę kopiją iš negatyvo ir pervedę ją į skaitmeninį formatą turėtume ką rodyti ateityje“, – pabrėžė jis.
Platinti neleidžiama
Prieš kelerius metus privatizavus Lietuvos kino studiją, į privačias rankas pateko ir turtingas šios įmonės archyvas. Kino bendruomenė tapo atskirta nuo savo sukurtų juostų. Filmų „Elzė iš Gilijos“, „Dievų miškas“, „Nuodėmės užkalbėjimas“ kūrėjas A.Puipa negali naudotis ankstesnių savo darbų įrašais. „Bet kokios pastangos išleisti DVD plokštelę atsimuša į akliną sieną. Filmai priklauso žmonėms, kurie jų nedarė. Mano filmai tarsi areštuoti“, – neslėpė nuoskaudos A.Puipa.
Kalbėta, kad kino studija viską perduos mums, bet tai dar neaišku. Reikia to tikėtis, nes tik pas mus tinkamos sąlygos filmams saugoti.Tokia padėtis, anot režisieriaus, trukdo kino sklaidai. „Filmai – tai dideli pinigai. Kol kas Lietuvos kino studija išleido tik „Velnio nuotakos“ DVD plokštelę. Kiti negatyvai, be kurių negalima parengti geros kokybės filmų kopijų, yra Maskvoje. Todėl viskas ir stovi vietoje“, – kalbėjo A.Puipa.
Su panašiomis kliūtimis pasiekti Lietuvoje esantį archyvą susidūrė ir V.Ramaškienė. „Kai bandžiau rengti kelias retrospektyvas, turėjome iš naujų studijos savininkų filmus nuomotis“, – prisiminė ji. V.Ramaškienės manymu, kino archyvai turėtų būti vieši ir visiems pageidaujantiesiems laisvai prieinami kino centruose. „Šito reikia, kad visuomenė neliktų be atminties“, – pabrėžė ji.
Lietuvos kino studijos atstovas pripažįsta, kad nevaržomai ir nemokamai jos turimomis kopijomis įmanoma naudotis tik švietimo, kultūros tikslais. „Platinti komerciniais tikslais negalima. Mums priklauso gamybos teisės“, – kalbėjo J.Lazauskas.
Kūriniai išsibarstę
Vis dėlto bandoma kino archyvus saugoti centralizuotai ir daryti juos prieinamus kiekvienam. Kaip LŽ pasakojo V.Jusevičiūtė, Lietuvos centrinis valstybės archyvas stengiasi sukaupti lietuviško kino paveldą. Tai ne visada pavyksta, nes įrašai išbarstyti po skirtingas įstaigas.
„Kalbėta, kad kino studija viską perduos mums, bet tai dar neaišku. Reikia to tikėtis, nes tik pas mus tinkamos sąlygos filmams saugoti“, – sakė V.Jusevičiūtė. Tuo metu J.Lazauskas teigė, kad pirmiausia su centriniu archyvu reikia susitarti dėl teisinių fondo perdavimo sąlygų.
Teatro, muzikos ir kino muziejus savo sukauptas kino juostas saugo primityviai – tiesiog lentynose. „Juk galėtų originalus perduoti mums, o sau pasilikti kopijas“, – svarstė V.Jusevičiūtė.
Minėto muziejaus Kino skyriaus vedėja Živilė Pilipavičienė pripažino, kad kino dokumentams saugoti čia nėra gerų sąlygų. Tačiau tikimasi gauti pinigų modernioms saugykloms įrengti. Ž.Pilipavičienė net negalėjo pasakyti, kiek apskritai muziejaus archyve yra filmų. „Reikia skaičiuoti, nes archyvas vis papildomas“, – tikino ji.
