– Kodėl susidomėjote japonų kinu?
– Paradoksalu, bet japonų kinas Baltijos šalyse turi pakankamai ilgą istoriją. Nors Sovietų Sąjunga ir Japonija kariavo, dar sovietmečiu kino teatrus pasiekdavo daug japonų filmų – dažnai buvo rodomos Akiros Kurosawos juostos, Estiją pasiekdavo net japonų animaciniai filmai. Čia mes taip pat galėjome žiūrėti suomių televiziją, kuri rodydavo japonų filmus.
Galimybė Europai pristatyti japonų kiną man buvo didelė motyvacija – internetas tuo metu dar nebuvo toks didelis, toks reikšmingas, todėl japonų kiną suprantančių specialistų Europoje tebuvo gal tik penkiolika. Norėjau tapti šešioliktuoju.
Kai pirmą kartą peržiūrėjau A.Kurosawos filmą „Kagemusha“, jis mane pakeitė. Nuo to laiko pradėjau domėtis japonų kinu. Kai pradėjau dirbti programos sudarytoju „Black Nights“ kino festivalyje, tuo pačiu metu prasidėjo nauja japonų kino banga, ir mes supratome, jog ji sulauks didelio populiarumo. Buvo labai įdomu, bet mano kolegos nesiryžo prie to prisiliesti – japonų kinas mums vis dar buvo egzotiškas.
Taip radau savąjį kelią. Galimybė Europai pristatyti japonų kiną man buvo didelė motyvacija – internetas tuo metu dar nebuvo toks didelis, toks reikšmingas, todėl japonų kiną suprantančių specialistų Europoje tebuvo gal tik penkiolika. Norėjau tapti šešioliktuoju.
– Žiūrovams neretai atrodo, kad japonų kinas labai skiriasi nuo europietiškos ar amerikietiškos tradicijos. Ar tai tik stereotipas?
– Japonų filmai tikrai taip labai nesiskiria nuo europietiškų. Nors kultūros yra labai skirtingos, žmogiškąją prigimtį apibrėžiantys klausimai yra bemaž vienodi. Skirtingi menininkai skirtingose kultūrose paprasčiausiai randa kitus būdus save išreikšti.
Baltijos šalių kinas bando paaiškinti kasdienybę, o japonų filmai neišvengiamai tampa vienu ar kitu kraštutinumu.
Mums, žiūrovams iš Baltijos šalių, įpratusiems būti kažkur per vidurį – juk mes visad mandagūs, pernelyg demonstratyviai nereiškiame savo emocijų – gali būti sunku suprasti japonų kiną, kuriame, kaip ir visoje šalyje, nėra to viduriuko.
Japonų kultūrą galima apibūdinti per vyšnių žiedų ir samurajų metaforą – vyšnių žiedai, tokie švelnūs ir laikini, simbolizuoja poeziją, kūrybą, o nuožmūs samurajai primena kitą gyvenimo pusę. Baltijos šalių kinas bando paaiškinti kasdienybę, o japonų filmai neišvengiamai tampa vienu ar kitu kraštutinumu: dalis jų gali būti labai mieli, kiti – smurtiniai.
Manau, tai atliepia visuomenę – šalyje, kur nuolat siaučia cunamiai ar žemės drebėjimai, gyvenimas yra labai trumpas. Japonų kinas neretai tai išreiškia. Bet, žinoma, kino istorija Japonijoje tokia turtinga, kad įsprausti ją į vienus rėmus būtų neteisinga.
– Kokios šiandien yra Baltijos šalių ir Japonijos bendros produkcijos kine galimybės?
– Šiuo metu mūsų regionas turi puikias galimybes bendradarbiauti su Japonija ir sukurti sėkmės istoriją. Japonai jau puikiai pažįsta Skandinaviją, bet tik dabar atranda mūsų šalis. Manau, kad, pavyzdžiui, kelio filmas, pristatantis šalių skirtumus, bendras vertybes, filmas, kuris atrastų elementą, atpažinų abiejose kultūrose, tikrai galėtų sulaukti pasisekimo.
Japonai visad ieško bendrų taškų su kitomis šalimis bei kultūromis, o Lietuvoje, ypač Kaune, jų tikrai netrūksta. Tokia istorija gali tapti pagrindu sukurti blocbusterį – tereikia gero prodiuserio, kuris tai įgyvendintų.
Japonai visad ieško bendrų taškų su kitomis šalimis bei kultūromis, o Lietuvoje, ypač Kaune, jų tikrai netrūksta. Tokia istorija gali tapti pagrindu sukurti blocbusterį – tereikia gero prodiuserio, kuris tai įgyvendintų.
– Kas šiandien populiaru japonų kine?
– Per pastaruosius dvejus trejus metus nepriklausomas japonų kinas apmirė, dabar didžioji dalis industrijos filmų yra didelio biudžeto blockbusteriai. Šiandien kine lyderiauja didžiosios studijos. Jauniems režisieriams tampa vis sunkiau prasimušti.
Kita vertus, Japonija, kurios kultūra ir kinas visad buvo gan izoliuoti, tapo atviresnė, kūrybiškesnė – iš esmės dėl to, kad visiems ėmė trūkti pinigų. Dabar kompanijos ieško bendros gamybos galimybių. Globalizacija pravėrė ir Japonijos kūrybinės scenos duris. Todėl dabar yra tas laikas, kai turime save pristatyti Japonijai, užmegzti ryšius.
– Ko reikia, kad, pavyzdžiui, europietiškas filmas būtų sėkmingas Japonijoje?
– Tam, kad filmas Japonijoje sulauktų sėkmės, jis turi paliesti žiūrovų širdis. Tuo pačiu, filmas turi būti reikšmingas šiandieniniame pasaulyje, pasiūlyti ką nors egzotiško ar gražaus.
Didelės sėkmės Japonijoje sulaukė estų filmas „Mandarinai“, kuris buvo nominuotas „Oskarui“. Žiūrovams įspūdį paliko istorija apie krikščionis ir musulmonus, kurie nepaisant aplink vykstančio karo, nepraranda savo žmogiškumo. Iki tol japonai apie šį istorijos laikotarpį nieko nebuvo girdėję, tačiau „Mandarinai“ jiems tapo nesenstančia istorija apie atleidimą.
– Viena kino platintoja iš Skandinavijos savo paskaitos metu yra sakiusi, jog japonams galima parduoti beveik bet kokį filmą, jei tik jame yra gyvūnų. Ar ir jūs su tuo susidūrėte?
– Tai jau kita opera, bet taip, japonai išties labai mėgsta kawaii – tai sunkiai išverčiamas terminas, bet iš esmės jis reiškia ką nors mielo. Nors kartais mielumas gali tapti bjaurumu – sunku suprasti, kur yra toji riba. Jei tavo filmas turi mielą gyvūną, personažą ar elementą, tai tikrai padeda jį parduoti.
Turinio kultūrą puikiai išnaudojo suomiai. Pastaruosius trejus metus galėjome stebėti susidomėjimą Šiaurės šalių kinu, o „Troliai Mumiai“ yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip filmas ir filmo prekės ženklas tapo įrankiu Japonijoje reklamuoti pačią valstybę.
Kitas skirtumas, jei lyginsime Europos ir Japonijos rinkas, yra tas, kad japonai mėgsta prekes, susijusias su vienu ar kitu kūriniu.
Pastaruoju metu Japonijoje imta kalbėti ne apie kino kultūrą, bet apie turinio kultūrą – dėl šios priežasties filmo pristatymą kino teatruose lydi žaislų, kolekcininkų linijų kūrimas ir kt.
Turinio kultūrą puikiai išnaudojo suomiai. Pastaruosius trejus metus galėjome stebėti susidomėjimą Šiaurės šalių kinu, o „Troliai Mumiai“ yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip filmas ir filmo prekės ženklas tapo įrankiu Japonijoje reklamuoti pačią valstybę.
