Režisierė dirba su 16 mm juostomis, o asmeniniuose filmuose tyrinėja atminties, psichinės sveikatos, feminizmo, seksualumo, politikos temas.
Pristatome J.Reeves pranešimą, skaitytą „Meno avilio“ surengtoje konferencijoje „Nefokuse: moterys kino industrijoje“ lapkričio 22 d.
„Man džiugu kalbėti šioje konferencijoje. Nors esu ne mokslininkė, o kūrėja, kurti filmus mane tam tikra prasme įkvepia rašymas, rašytojai, tyrimai. Pavyzdžiui, šiuo metu kuriamo filmo projektas buvo inspiruotas ir paremtas mokslinėmis monografijomis – ypač biografijomis [šiuo metu J. Reeves dirba prie keturių serijų istorinio filmo, pasakojančio apie skirtingas už laisvę kovojusias moteris].
Šiandien pasidalinsiu savo įžvalgomis ir patirtimis bei kai kuriais priimtais sprendimais.
Kuriu nuo 1990 m. Baigiau Bardo koledžą (JAV), kur man dėstė tokie kūrėjai kaip P. Ahwesh ir A. Mekas, išmokęs kelių svarbiausių filmo kūrimo aspektų. Vienas jų – praktinis. Kaip būti savarankiškai ir ekonomiškai nepriklausomai. Kitas labai paprastas. Jei tau tai nepatinka, tiesiog nedaryk. Taigi kurdama kiną visada stengiuosi atrasti džiaugsmą, nors mano atveju tai gana mazochistinis užsiėmimas.
Mano specialybės programa buvo tiesiog pripildyta eksperimentinio kino. Tačiau šalia kino meno kaip gretutinę discipliną studijavau lyčių studijas – tai buvo gana progresyvu dešimtajame dešimtmetyje. Įdomu, kad didžiąją dalį studijuojančiųjų kartu su manimi sudarė moterys.
Kitas dalykas, kurį pastebėjau ir kuriuo noriu pasidalinti, tai įspūdis, jog kino industrijoje moterys tapo tarsi nematomos. Filmo kūrimo procese jos dažniausiai nustumiamos į šalutinius vaidmenis. Scenaristės, montuotojos, prodiuserės nefigūruoja, apie operatores išvis beveik negirdime. Kiek tenka susidurti, dažniausios profesijos – kostiumų dizainerės, dailininkės, scenografės, grimuotojos. Tačiau tai nėra prestižinės pozicijos.
Man koledže sekėsi puikiai – kai kurie mano filmai buvo įvertinti dar prieš jį užbaigiant. Man tikrai sekėsi: turėjau tai, ko pradedančiosios režisierės dažnai neturi – pripažinimą, todėl galėjau įsitvirtinti ir likti šiame veiklos lauke. Pasitikėjau savimi, nes jaučiau, jog filmas man suteikia galimybę komunikuoti su pasauliu. Kadangi mano kūryba neverbalinė, komunikacija vyksta jausminiu, garsiniu ir vaizdiniu būdu. Nors filme gali nebūti nė vieno žodžio, emocinė trajektorija visuomet yra.
Pabaigusi studijas norėjau tik kurti, visgi turėjau ir užsidirbti pinigų. Pradėjau kurti taktiką, kaip patekti į kiną. Patraukliausiai man atrodė operatorės darbas. Vis dėlto, iš karto ja tapti negalėjau – turėjau nuo kažko pradėti, tad dirbau tiek kino gamybos, tiek montavimo asistente.
Tai vyko 9-ojo dešimtmečio pradžioje Niujorke. Jaučiausi apgailėtinai, nes tapo visiškai aišku, jog asistentai vaikinai dirba filmavimo aikštelėje, o merginos atsakinėja telefonų skambučius. Kartais manęs paprašydavo pastovėti scenoje, aktoriaus vietoje, kad operatorius galėtų sufokusuoti kamerą. Ilgai ten neišsilaikiau. Viena vertus, nesijaučiau laiminga – tai nebuvo mano pašaukimas. Kita vertus, išeiti paskatino vyrukas, su kuriuo dirbau montuodama, kuris mane engė ir visiškai su manimi nesiskaitė.
Palikau kino industriją ir tapau... klerke. Nors stovėdavau medijų meno centro registratūroje, dirbau nepilnu etatu. Be to, turėjau laisvą priėjimą prie visos įrangos – montavimo, optinio spausdinimo, kamerų, kino erdvės. Tais laikais draugai man dovanodavo pigios, naudotos kino juostos. Taip prasidėjo mano tolimesnė karjera – galėjau kurti filmus bei dalyvauti festivaliuose, o vėliau teikti prašymus stipendijoms.
Dabar žinau, jog eksperimentinis kinas panašus į poeziją tuo atžvilgiu, kad iš jo nepragyvensi – dirbu beveik už dyką. Tai galima palyginti su hobiu, kuriam atiduodu kone 40 val. per savaitę. Greta dėstau bei skaitau paskaitas apie savo darbo specifiką. Užsiimti mokymu menininkams JAV – gana įprasta praktika. Daugelis poetų, prozininkų ir pan. dirba mokyklose, tokiu būdu užsitikrindami pastovias pajamas.
Žinoma, man pasisekė, gyvenu Niujorke – multikultūriniame mieste, sudarančiame visas galimybes mokytis iš skirtingų kultūrų ir žmonių. Tai teikia džiaugsmą ir dvasiškai turtina. Vis dėlto, šis miestas labai skiriasi nuo daugelio kitų JAV miestų. Apskritai amerikietiškai aplinkai yra būdingesnė rasizmo, ksenofobijos ir mizoginizmo tradicija.
Kalbant apie JAV moterų padėtį kino industrijoje, negaliu neužsiminti apie milžinišką JAV televizijos rinką. Pvz., Los Andžele įvairių laidų ar šou režisierėmis dirba tikrai nemažai gerai užsidirbti siekiančių moterų. Tai yra sritis, kur moterų tikrai santykinai daugiau nei vyrų. Tačiau jos taip ir lieka nežinomos, nes kūrėjų sąraše jų pavardės rodomos itin trumpai.
Kitas JAV (ir ne tik) kino industrijai būdingas dalykas – didžiulė atskirtis bei pajamų nelygybė. Yra asmenų, generuojančių protu sunkiai suvokiamas pajamas. Kartais galvoju, kad bent šiek tiek apkarpius šias milžiniškas sumas, atsirastų užtektinai lėšų suteikti kompensacijas tiems, kuriems mokama nepakankamai. Tai iš tiesų neaprėpiamas kapitalistinis mechanizmas, kuris, manau, iš dalies yra susijęs ir su priežastimi, kodėl moterys šioje industrijoje yra prasčiausiai reprezentuojamos. Liūdna, jog vyrų dominavimas yra globalus, kaip ir amerikietiška ekonomikos modelis.
Gera žinia yra ta, kad dokumentiniame ir eksperimentiniame kine JAV moterų režisierių procentas tikrai didesnis už vyrų. Ir jos nuolatos pelno įvairius apdovanojamos, tačiau sykiu yra priverstos verstis per galvas, kad gautų finansavimą. Tačiau vaidybinių filmų statistika moterų atžvilgiu gerokai niūresnė.
Atrodo, kad moterims suteikiamas toks vaidmuo, kad vyrai jaustųsi patogiau, nes moterų veikla yra arčiau namų ruošos. Panašu, jog tai susiję su istoriškai nulemta hierarchija. Moterys amžiais dirbo neapmokamą darbą namuose, joms buvo mokama mažiau, jos dirbo prastesnius darbus. Ypač tai pasireiškė tose srityse, kurios tradiciškai priklausė vyrams. Be to, pastebiu ir tokią takoskyrą, kai vyrų pozicija privilegijuojama tapatinant juos su didžiuoju menu, tuo tarpu moterų veikla apribojama amatais, rankdarbiais.
Nuostabu, kad istoriškai pačioje kino meno radimosi pradžioje šioje industrijoje dirbo labai daug moterų. Be to, pirmosios montažo mašinos buvo sukonstruotos iš siuvamųjų. Todėl pirmosios montuotojos buvo moterys. Beje, ir pats filmavimo ar montavimo principas panašus, juk adata nuolatos kabina juostą. Viename savo filmų kaip tik referuoju į šią temą: kurdama filmą naudojau analogišką techniką – siuvau skirtingas sukarpytas juostas siuvimo mašina. Ekrane šios gijos atrodo tikrai įspūdingai.“
***
J.Reeves filmų retrospektyva šiuo metu vyksta Vilniuje, Šiuolaikinio meno centre. Jos filmus pamatyti galite gruodžio 4 d. ir 6 d. 19 val. Peržiūros nemokamos.
