– Papasakokite, kiek laiko jau dirbate kine, kaip jame atsidūrėte?
– Kine dirbu visą gyvenimą, nuo 1968 metų. Ir prieš armiją, ir grįžęs iš armijos dirbau kino mechaniku, buvau juo ir armijoje. Panevėžyje buvo viena kino direkcija, kuriai priklausė kino teatrai „Garsas“, „Raketa“, „Menas“ (dabar teatras vaikams) ir „Versmė“ (dabar muzikinis teatras), kurį vėliau pastatė. „Garse“ darbuojuosi nuo 1996 metų rugsėjo, keletą metų dirbau inžinieriumi „Versmės“ kino teatre. Tuo metu filmus rodžiau ir buvusiose proftechninėse: išsiperki juostą filmų nuomojimo kontoroj, atvažiuoji ir rodai. Teko ir kino aparatūrą montuoti – ir rajone, ir kitame Panevėžio kino teatre „Raketa“. Kai visi kino teatrai buvo naikinami, aparatūrą nusipirko karinis dalinys.
– O kaip tapote kino mechaniku?
– Nuo pat vaikystės labai domėjausi elektros sistemomis, radiotechnika. Mokykloj labai norėjo, kad eičiau į radijo būrelį. Bet aš sakau, geriau eisiu mokytis kino rodymo. Kino mechanikos išvažiavau mokytis į Kauną, išmokau, grįžau, bet man davė du kolūkius, reikėjo ten važinėti, o mieste turėjau merginą, todėl nesinorėjo atskirties. Galiausiai priėmė į kino teatrą „Raketa“, kuriame ir prasidėjo mano kelias.
– Užsiminėte, kad dirbote su kilnojamuoju kinu, papasakokite plačiau apie tai.
– Anais tarybiniais laikais, kilnojamąjį kiną užsisakydavo ir net privalėdavo užsisakyti įvairios gamyklos, organizacijos, kad peržiūrėtų civilinės saugos medžiagą. Paskui prasidėjo Gorbačiovo antialkoholinė akcija, mokomieji filmukai. Buvo mašina, su kuria vežiodavo aparatūrą, o aš ją surinkdavau ir rodydavau tuos 16 mm juostos filmus, kuriuos gaudavau iš filmų kontoros.
– Ar buvo kokių itin įsiminusių filmų rodymų?
– Visko buvo. Vienas kino teatras „Pašuojos“ kolūkyje buvo įrengtas tokiame dvare. Kai tik grįžau po mokslų, prisistačiau į kino direkciją ir man paskytė pastarąjį ir „Atžalyno“ kolūkius. Ateinu, įsijungiu aparatūrą, muziką, pradedu rodyti. Tuo metu projektorinėje buvo tokios užsklandos, kurios užsidarydavo, jei kildavo gaisras. Pakeliu tą langelį, o ten – šermenys.
– O ar vykdavo dar kokių nors pramogų be kino rodymo?
– Nelabai, tik kiną rodėm. „Mene“, atsimenu, buvo kažkoks spalio minėjimas, paminėjo prieš seansą taip, kad turėjau Lenino galvą rodyt. Jokių skaidrių nebuvo tuomet, ne kaip dabar skaitmena ir gali bet ką parodyt. Tada iškirpau filtriuką ir įdėjau nedidelę lempą, kad jo nesudegintų.
– Kokios buvo pirmosios jūsų kino žiūrėjimo patirtys?
– Atsimenu, su motina teko kelis kartus eiti į „Meną“. Reikėdavo bilietus iš anksto nusipirkti. Jeigu gauni vietą pirmoje ar trečioje eilėje – labai blogai, visi norėdavo į filmus žiūrėti salės gale. Būdavo labai daug žmonių. O pirmą kartą filmą žiūrėjau būdamas penktoje klasėje, „Garse“. Ne šiame, kuris dabar. Buvo toks raudonas mūrinis pastatas, tik po to senojo vietoje pastatė dabartinį. Jeigu pastebėjote nelygumus foje, ten – seno kino teatro pamatai. Ant tų pamatų pastatė šitą kino teatrą. Sako, kad neįstengė senųjų išgriauti ir tiesiog pastatė ant jų.
Bet ir iki apsilankymų kino teatruose teko matyti filmų – su aparatu atvažiuodavo į mokyklą ir filmus rodydavo tiesiog ant kitos žemėlapio pusės, ekrano net nesiveždavo. Rodydavo Charlie Chaplino filmus, dokumentiką apie Chruščiovo kelionę į Ameriką, tik rusų kalbos tuo metu dar nelabai mokėjom, tai nelabai ką ir supratom.
– Gal pamenat, koks būdavo susidomėjimas kinu, ar žmonės mėgdavo eiti į kino teatrus?
– Žmonės tada dažnai vaikščiodavo į kiną. Pamenu, kai dirbau „Mene“, rodėm indų filmą „Auksiniai auskarai“. Buvome vienintelis kino teatras, pradedantis dirbti dar pirmoje dienos pusėje. Reikėjo įeiti į aparatinę, o aš pamiršau raktus, todėl teko pereiti per kiemelį, kuris buvo pilnas žmonių, perkančių bilietus. Jie nenorėjo manęs praleisti, sakė, kad lendu be eilės, o aš jaunuolis tik ką po armijos drąsiai sakau: aš kino mechanikas! Žmonės netikėjo, teko eiti telefono būdelėn ir skambinti, kad įleistų į kino teatrą, kuriame dirbau. Visą dieną rodėm tą filmą, gavę leidimą iš direkcijos, surengėm net papildomų seansų. Tą mėnesį gavau 65 rublius premijos, tuo metu tai buvo tikrai dideli pinigai.
– O kokia tvarka būdavo dėliojamas repertuaras? Galbūt turėjote galimybę pats parinkti filmus?
– Ne, pats filmų rinkti negalėdavau, tą darydavo redaktoriai. Pats planuodavau tik armijoje. Teko važiuoti į nuomos punktus. Jų buvo du – karinis ir civilinis. Kariniame, žinoma, filmai apie karą, revoliuciją, na, o civiliniame – socialistinių šalių filmai. Prisiminiau, kad dar „Raketoje“ žiūrėjau Algirdo Dausos ir Almanto Grikevičiaus „Jausmus“, Vytauto Žalakevičius filmą „Niekas nenorėjo mirti“. Tai pagalvojau, kad atvešiu į armiją pažiūrėti pastarąjį.
O filmai priklausydavo nuo kino teatro. Žinau, kad Vilniuje ir Kaune buvo atskiri teatrai, kuriuose rodydavo vien dokumentiką. Susimokėdavai keletą kapeikų ir galėdavai sėdėti, kiek norisi, tuos filmus sukdavo nuolatos. O Panevėžyje dokumentinius filmus rodydavo tik paskutinio seanso metu, trukdavo pusvalandį. Prieš filmus eidavo Tarybų Lietuvos žurnalas, prieš trečią skambutį visus suleisdavo ir tada jau paleisdavo ir žurnalą.
– Dirbote skirtinguose kino teatruose. Kaip jie pasikeitė per jūsų darbo šiame lauke laikotarpį? Kuo jie skiriasi vienas nuo kito?
– Prisimenu, kad senasis „Garsas“ įspūdžio nepaliko. Tai buvo senas kino teatras, su mažu ekranu, „Raketa“ man buvo daug įdomesnė. Na, o „Menas“ išsiskyrė tuo, kad turėjo balkoną, jis tebėra ir dabar – tie, kas turėdavo daugiau kapeikų galėdavo ten nusipirkti bilietą. Tačiau „Menas“ nuo to laiko labai pasikeitė. Anksčiau jo langai buvo apvalūs, o dabar iškirto keturkampius, pastatė priestatą. Toks išdarkytas ir liko.
Šis interviu yra medijų edukacijos ir tyrimų centro „Meno avilys“ atliekamo kino kultūros tyrimo Lietuvos regionuose dalis. Šiuo tyrimu siekiama suskaičiuoti Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus Vilnių ir Kauną) esančius senuosius kino teatrus ir atkreipti dėmesį į mąžtantį jų skaičių, būklę, bei aktualizuoti kultūrinį ir architektūrinį jų paveldą, prikelti jų gyvavimo istorijas. Jei ir jūs turite istorijų ar senų kino teatrų atributų, pasidalinkite jais su „Meno aviliu“ ir prisidėkite prie atliekamo tyrimo. Simo Lin fotopasakojimo apie senuosius regionų kino teatrus ieškokite kino ir medijų erdvės „Planeta“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius) lange įrengtoje instaliacijoje „Projektorinė. Kino teatras regione“, arba „Meno avilio“ internetiniame puslapyje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
