– Algimanta, dirbote Šakių kino teatre „Jaunystė“. Papasakokite, kaip klostėsi jūsų profesinis kelias? Kaip atsiradote šiame kino teatre?
– Pabaigusi Kauno profesinę mokyklą, įgijau antrą kino mechanikės kategoriją. Paskui čia, Šakiuose, mums suorganizavo kursus, kuriuos ne aš viena, bet ir daugiau darbuotojų baigė. Įgijome pirmąją kino mechaniko kategoriją. Kino filmų tikrintoja tapau išklausiusi mokymų Kauno kino „Prokate“.
1966 m. rugpjūčio 25 d. pradėjau dirbti Šakių kino direkcijoje filmų tikrintoja. Iš viso šiame kino teatro pastate pradirbau 44 metus ir 2 savaites. Be filmų tikrinimo, dar reikėdavo sudaryti repertuarą visam rajonui, o tai buvo labai sudėtinga. Iš karto nemokėjau visko sklandžiai suorganizuoti, bet mano vyras buvo labai gabus ir mane visko išmokė. Prie viso to dar buvo ir Šakių rajono kino reklama (kino plakatai – aut. past.). Man reikėdavo pagal mėnesio repertuarą atrinkti, surūšiuoti ir rodymo punktams išsiųsti reklamą.
Be filmų tikrinimo, dar reikėdavo sudaryti repertuarą visam rajonui, o tai buvo labai sudėtinga.
– Kiek daug metų ir kiek atsakomybių!
– Kai ištekėjau, su vyru, kuris kino direkcijoje dirbo vairuotoju, pradėjome dirbti dar ir trečiu etatu. Žinot, gyvenimas buvo sunkus. Taip septynerius metus vakarais kaimuose rodydavome kiną. Važiuodavome į Žvirgždaičių miestelį, kuriame buvo kolūkiai, Janukiškių kultūros namus, Tarpučių pradinę mokyklą, dar į Kubilėlių kaimo mokyklą.
Darbas su kino filmais yra gana vyriškas, moterims jį dirbti gana sunku. Bet taip susiklostė likimas. Dėl savo pastovaus, sėslaus būdo tiek čia ir išbuvau. Be to, kaip minėjau, mano vyras čia dirbo vairuotoju. Jeigu ne tai, būčiau nepajėgusi toliau dirbti ir tikrai būčiau išėjusi. Rodydama filmus, didelio džiaugsmo nejaučiau, visą laiką dirbau labai sunkiai ir daug vargau.
– Papasakokite, kaip vyksta filmų tikrintojų darbas? Kada gaudavote filmus? Ar juos tiesiog peržiūrėdavote prieš perduodant mechanikams?
– Pavadinčiau tai darbu filmų sandėlyje. Dalį filmų gaudavome iš Kauno kino filmų nuomojimo kontoros, kitus – iš bet kurio Kauno rajono.
Kas antrą dieną kontoros mašina su filmais važiuodavo maršrutu Kaunas–Jonava–Prienai–Alytus–Lazdijai–Marijampolė–Vilkaviškis–Šakiai. Iš Šakių grįždavo į Kauną. Dar filmų atveždavo iš „Prokato“ (Respublikinė kino filmų nuomojimo kontora – vienintelė Lietuvoje filmų platintoja – aut. past.). O dalį, kaip minėjau, gaudavome iš bet kurio rajono. Turėdavau patikrinti, ar filmai atitinka kategoriją, ar nėra sugadinti, jei reikia, suklijuoti, sutvarkyti ir išsiųsti tvarkingą. Jeigu filmą gaudavau iš kito rajono ir matydavau, kad neatitinka kategorijos ar sugadintas, išrašydavau defektinį aktą. Pavyzdžiui, įrašydavau, kad kino filmo pase nurodyta pirma kategorija, o aš priskiriu trečiai.
– Ar filmų kategorijos buvo priskiriamos pagal techninės kokybės lygį? Geriausios kokybės, nedaug žiūrėtos arba nepažeistos juostos buvo pirmos kategorijos?
– Taip, o paskui šios juostos iškeliaudavo. Gerus filmus, geras naujas juostas gaudavo Šakių kino teatras, Kudirkos Naumiestis ir Gelgaudiškis, t. y. geriausi filmai atitekdavo šiems trims kino rodymo punktams. O prastesnės kategorijos juostas siųsdavo į didesnius rajono miestelius. Dar buvo kaimo stacionarai bei kaimo kilnojamieji, kur mes važiuodavome vakarais.
– O kaip tvarkydavote suplyšusią juostą? Kuo ją suklijuodavote?
– Tam turėjome elektra varomą stalą. Ant jo uždėjusi juostą ir koja spausdama tarsi mašinos gazą, filmą tiesiog sukdavau. Prilaikant dviem pirštais – nykščiu ir smilium – juosta keliaudavo mano abiejų rankų pirštais. Jei būdavo sutrūkusi, suklijuodavau. Iš pradžių, tarybiniais laikais, klijuodavome acetonu, tad teko jo daug prisikvėpuoti. O vėliau, kai atsirado lipni juosta, filmus klijuodavome su ja. Buvo toks specialus presas filmams suklijuoti – uždedi juostą, su presu paspaudi ir prisiklijuoja.
– Atrodo, įdomu, filmus tikrinate, juos žiūrite. Per tuos metus, tikiu, pamatėte jų begalę…
– Nėra kalbos! Kartą per mėnesį važiuodavome į Kauną planuoti filmų kitam mėnesiui. Kaune vykdavo peržiūros, tad dalį pačių naujausių filmų ten ir peržiūrėdavome. Kai tik galėdavom, eidavom žiūrėti ir į Šakių kino teatrą, nes privalėjau žinoti apie ką filmai, ar geri, ar prasti. Vis tiek kartais tai renginys, tai kokia ypatinga proga, kolūkis prašo ką nors parodyt.
– Ar seansams filmai jau atkeliaudavo kaip kolekcija – dokumentika ir vaidybinis? Ar jūs galėdavote parinkti, kokią dokumentiką rodyti?
– Šitai spręsdavo Kauno kino filmų nuomojimo kontora. Visada prieš filmą rodydavo žurnalą – dažniausiai tai būdavo „Tarybų Lietuva“, paskui būdavo rodomas dokumentinis filmas ir tik po to meninis.
– O ar būdavo, kad žmonės specialiai vėluodavo, kad nereikėtų žiūrėti kronikų ir dokumentikų?
– Ne, nevėluodavo. Suleisdavo visus žiūrovus, uždarydavo duris, paskui kasininkė bilietų nebepardavinėdavo. Parduodavo bilietus ir išeidavo.
– Minėjote, kad jūsų vyras buvo kino direkcijos vairuotojas. Papasakokite, kiek vietų jis turėdavo apvažiuoti? Ar turėjo papildomų atsakomybių kino teatre?
– Vairuotojai tik išvežiodavo filmus po rajoną. Kad tai padarytų, buvo sudaryti trys rodymo punktų žiedai. O pačių vairuotojų buvo trys. Vairuotojo atsakomybė buvo didelė. Mašinos senos – tiek žiemą, tiek vasarą gesdavo. Garažas pastatytas iš lentų. Būdavo, vieną dieną vežioja filmus po rajoną, o kitą – tą mašiną reikia remontuoti. Prisimenu, kartą sugedo mašinos variklis, tai vyras per Kalėdas remontavo, pats keitė variklį, nes po Kalėdų filmus reikėjo išvežioti. Vežioti juostas ir prižiūrėti savo mašiną – tokia buvo vairuotojų atsakomybė.
– Ar pats kolektyvas buvo draugiškas ir įdomus? Kokia kino teatre buvo darbo atmosfera?
– Atmosfera buvo smagi. Tik man teko labai didelė atsakomybė, nors ir sėdėjau vienoje vietoje. Buvo ir skaudžių akimirkų, ir sunkių, ir aš pati pražiūrėdavau, ir į Kauną ne visada laiku išsiųsdavau filmą. O jeigu ne laiku išsiųsdavai, gaudavai baudą. Gal nereikšmingas atvejis, bet tuo metu buvo labai skaudus: pradėjusi dirbti Šakiuose filmų tikrintoja, nebuvau perpratus visų repertuarų, gavimų, išsiuntimų ir pavėlavau į Kauną išsiųsti vieną kino filmą. Išsiunčiau vėliau, negu reikėjo, ir iš Kauno gavau 24 rublių baudą.
– Tokią didelę?
– Taip, baudos buvo baisios. Direktorius sakė: baudą mokėsi iš savo atlyginimo. O aš juk tik pradėjus dirbti, neturiu pinigų. Mano atlyginimas buvo 62 rubliai ir 50 kapeikų. Tai man buvo smūgis, verkiau. Paskui vis dėlto leido per du mėnesius išsimokėti tą baudą.
Mano atlyginimas buvo 62 rubliai ir 50 kapeikų. Tai man buvo smūgis, verkiau.
– O kas jus per tuos darbo metus džiugino? Gal pamatyti filmai?
– Visi filmų pavadinimai buvo rusų kalba, tad labai gerai išmokau šią kalbą. Žiūrėdama filmus, praplėčiau akiratį. Tuo metu niekur neišvažiuodavome, viską sužinodavome ir pamatydavome filmuose: ir pasaulį, ir papročius, ir miestus. Būdavo filmų iš kurių grįždavai ir negalėdavai atsigauti, dar kurį laiką gyvendavai tuo filmu, tais įvykiais.
– Kaip tuo metu laikėsi „Jaunystės“ kino teatras? Ar daug žiūrovų eidavo? Ar stovėdavo eilėse prie bilietų kasos?
– Beprotiškai daug eidavo! Per dieną rodydavom tris seansus: 17 val. būdavo seansas vaikams, 19 val. – suaugusiems, o 21 val. buvo rodomi filmai, kuriuos galima žiūrėti tik nuo 16 metų.
Jeigu geras filmas, žmonių būdavo gausu. Tuo metu ant bangos buvo indiški filmai. Visos sėdimos vietos būdavo užimtos, dar ir apačioje susėsdavo. Bilietų pas kasininkę būdavo galima gauti ir nelegaliai.
– Tikriausiai įgyvendinti rodymo programą nebuvo sudėtinga, tiesa?
– Tikrai ne. Kasinių filmų vis tiek kiekvieną mėnesį būdavo – tai vienas, tai du, tai daugiau. Paskui, kai aš pati dirbau prie filmų, susireguliuodavau, kad gerus filmus galėčiau į kaimus nuvežti. Taip ir kaimo seansuose susirinkdavo po šimtą žmonių ir daugiau. Žinot, dabar gal ir juokingai skamba, bet tuo metu veždavom rodyti „Na, palauk!“ Žmonių būdavo labai daug. Ir Šakių kino teatre, ir kaimuose. Galėdavai už mėnesio vėl vežti visą „Na, palauk!“ rinkinį ir pilna salė susirinktų. Žiūrovų tikrai netrūko, nes tada kultūros namuose ypatingų renginių nebūdavo. Kinas buvo labiausiai visiems prieinamas, jį visi labai mėgo. O filmų iš tikrųjų buvo labai gerų.
– Ar po tokių ilgų darbo metų kino teatre vis dar žiūrit filmus? Ar išliko susidomėjimas ir meilė kinui?
– Filmų beveik nežiūriu, retas filmas man patinka. Pastaruoju metu nežiūrėjau nė vieno filmo, jokių lietuviškų serialų, nieko. Jeigu rodytų tokius filmus, kokius anksčiau – kai išeini ir dar atsigaut negali – gal ir žiūrėčiau.
– O kokie tie filmai, po kurių net sunku atsigauti? Gal galite prisiminti bent kelių pavadinimus?
– Labai geras filmas „Ir lietus nuplauna visus pėdsakus“, amerikietiškas „Naujieji centurionai“, taip pat „Baltos rožės juodajai mano seseriai“, „Karmen“ – man labai patinka ir baletas, ir ta muzika. Indiški filmai, nors pažiūrėdavau, man nelabai. Visada žiūrėdavau filmus, kuriuose vaidindavo italų aktorė Sophia Loren. Ir dabar jos labai pasigendu. „Zoro“, kuriame vaidino Alain Delon, dar vienas labai geras filmas. Jį mėgo ir seni, ir jauni.
