Jei reiktų pabandyti keliais būdvardžiais apibūdinti „Izaoką“ tai pirmiausia norisi sakyti „kietasׅ“ (kaip angliškai cool), šaltas, sapniškas ir einantis prieš taisykles. Sakyti, kad tai – režisūrinis maištas, būtų stipru, bet nepastebėti, jog eiti pagal nusistovėjusius šablonus šiame filme vengiama, būtų naivoka. Būtent čia ir slypi visas įdomumas ir kūrinio užtaisas – nežinai, ko tikėtis, nes supranti, kad šablonas buvo pastumtas kažkur į šoną. Na, gana abstraktybių.
„Izaoke“ pasakojama istorija – painoka. Ir tai suprantama, nes vis tik pagrindinė veikėjams tenkanti užduotis – išnarplioti „Lietūkio“ garažo žudynių detektyvą, kuriame daug kintamųjų bei nežinomųjų, o sprendinio nematyti. Visą šį neaiškumo ir įtarumo kupiną pasakojimą užsuka filmo scenarijus (pagal kurį filmo pasaulyje kuriamas kitas filmas), kuriame per daug žudynių detalių, nors autorius jose dalyvavęs neturėtų būti.
Nors atrodo, kad žudynių detektyvas turėtų būti pirmame plane, tačiau galiausiai didžiausią sumaištį kelia įsisukęs meilės trikampis – neišspręsti reikalai tarp iš JAV grįžusio režisieriaus Gedimino Gutausko (Dainius Gavenonis), jo draugo Andriaus Gluosnio (Aleksas Kazanavičius) bei Elenos (Severija Janušauskaitė). Sukilę seni jausmai veikia ir kaip katalizatorius visiems kitiems įvykiams – vargu, ar scenarijaus autorystės klausimas taip domintų Gluosnį, jei ne baimė dėl to, kad Elena sugrįš pas Gutauską. Taip šis detektyvas galiausiai ir liktų tik majoro Kazimiero (Martynas Nedzinskas) reikalu.
Bet kalbant apie „Izaoką“ pačią istoriją galiausiai norisi pastumti į šalį, nes užkabina vis tik ne ji. Matulevičius šiame filme žaidžia su atmosfera ir nevengia žiūrovui suteikti nostalgijos jausmo. Estetiškai „Izaokas“ panašėja į senus gerus klasikinio Holivudo laikų „film noir“ stilistikos filmus – juodai balti kadrai, retro stilių menantys kostiumai. Tačiau tai nėra to stiliaus atkartotė, o greičiau geras postmodernistinis koliažas, nes pati nufilmavimo maniera jau yra iš šio laiko. Daug sekiojančių, ilgų kadrų (tracking shots), veikėjų įrėminimo, judėjimo – to, kas padeda ne tik suteikti papildomos įtampos, bet ir kurti klaustrofobijos įspūdį. Ir supratimą, jog veikėjai ne tik įstrigę tarp sienų ir painių koridorių, bet ir savo galvose bei veiksmų pasekmėse.
Taip pat nevengiama pažaisti ir su žiūrovo suvokimu: kiek čia yra tikrovės ir kiek – fikcijos? Nemažą siužeto dalį užima filmo kūrimo procesas, kai kartais nebeišeina suvokti – ar tai, kas įvyko, rodomame pasaulyje yra tikra, ar tik dar viena ištrauka iš filmavimo aikštelės. Kinas – galinga priemonė, gebanti prieš akis kurti tikrovę per kito akis bei paveikti stebinčiojo sąmonę. Teisingai panaudota gali suveikti kaip propaganda, todėl turbūt ir majorui, perskaičiusiam Gutausko filmuojamo filmo scenarijų, itin parūpo išspręsti realią bylą. Riboženklis tarp tikrovės ir fikcijos čia – labai slidus, o kartais, atrodo, galbūt net neegzistuojantis. Todėl ir tiems, kurie iš filmų, kuriuose bent kiek remiamasi istorija, reikalauja istorinio teisingumo, nelabai yra prasmės kabinėtis – jau pats filmas deklaruoja, kad tiesos čia neverta ieškoti, nes istorija ir jos realybė tokia sluoksniuota, kad jei ne iš tikrovės ištrauktas įvykis, galėtų vykti bet kada.
„Izaoke“ girdime puikų kompozitorių Agnės Matulevičiūtės bei Domo Strupinsko darbą, kurie ir taip sudėtingą vizualinę atmosferą užpildydė ją pabrėžiančiais garsais. Gyvenimo vingių užkluptus veikėjus nuolatos lydi tarsi jų garso takeliai, kuriuose dominuoja postpanko bei coldwave stilių muzika – šalti gitarų garsai, persipynę su dar šaltesniais, elektroninio skambesio sintezatoriais, lyg ištrauktais iš devintojo dešimtmečio. Muzika tik dar labiau padeda pabrėžti kiekvieno kadro choreografiškumą (o šio, paradoksalu, ypatingai daug, nors veikėjų sąmonė beveik niekada nebūna blaivi), todėl net ir pats minkščiausias judesys įgauna kažin kokio grakštumo ir tvirtos laikysenos, net elegancijos.
Ir norisi pasakyti, kad šia ekranizacija tikrai parodyta pagarba Antanui Škėmai – ir atmosfera, ir veikėjus ištinkančiu gyvenimu, ir pačia estetika, atrodo, perteikta tai, apie ką ir yra paties Škėmos kūriniai. Daug absurdo, teatrališkumo, kalbinio literatūriškumo ir neišpasakytos elegancijos. Todėl ir norisi sakyti, kad „Izaokas“ – per „kietas“, jog būtų debiutinis. Nors Matulevičius, kaip debiutantai mėgsta, visko į pirmą darbą sukrovė daug ir justi nemažos ambicijos, tačiau jis, kaip retas debiutantas, filmą suvaldė puikiai ir nelabai paliko vietos dvejonėms.
