Vyras, rūsyje įsirengęs kambarį su svastikomis, nacių vėliavomis ir uniformomis („Rūsyje“). Moteris, bažnyčioje prisipažįstanti, jog pamąsto apie sutuoktinio nunuodijimą („Jėzus, kurį pažįstate“). Dvi girtos paauglės, įžeidinėjančios autobuso keleivius („Atsitiktinumai“). Turistai, šaudantys į žirafas, o paskui besifotografuojantys prie merdėjančio gyvūno („Safaris“). Modeliu dirbanti mergina, kartas nuo karto pasididinanti krūtinę („Modeliai“).
Tai personažai iš dokumentinių ir vaidybinių filmų, kurie kino pasaulyje dažnai apibūdinami kaip nepatogūs, provokatyvūs, kontroversiški ir skandalingi. Juos sukūrė austras Ulrichas Seidlis ir švedas Rubenas Östlundas. Filmai nepatogūs ne tik dėl turinio, bet ir formos. Jie laužo kino taisykles. Laviruoja tarp fikcijos ir dokumentikos.
Tai – negražūs filmai stereotipiškiausia „grožio“ prasme. Nepatogūs, bet įdomūs drąsiu žvilgsniu į kasdienybę. Nemalonūs, bet kas sakė, jog kinas turi suteikti tik geras emocijas (pripratom). Nepolitkorektiški, todėl svarbūs šiandienos pasaulyje, kur įsigali naujos normos ir draudimai.
Labas, Jėzau, kaip sekasi?
Mizantropas, cinikas, pesimistas, vujeristas, socialinis pornografistas, nonkomformistas – tokiais „šiltais“ žodžiais dažnai pavadinamas garsus austrų režisierius Ulrichas Seidlis, nors jo kūrybai apibūdinti būta ir keistesnių palyginimų. Štai, 2007 m. didelis šio režisieriaus gerbėjas ir tėvynainis Michaelis Haneke, pasipiktinęs, jog naujas Seidlio filmas nebuvo įtrauktas į Kanų kino festivalį, jo filmus pavadino… smirdančiomis kojinėmis. Pasak jo, tokių filmų prestižinio festivalio organizatoriai tikrai „nenori įsileisti į gražiąją Kruazet pakrantę“. Tai buvo komplimentas. Keistas, bet tikslus.
Apie ką Seidlio kinas? Jis filmuoja tai, į ką kiti režisieriai vargu, ar nukreiptų kameras. O jeigu ir pabandytų, kažin, ar pasiektų tokio įžvalgumo ir objektyvumo, kokį demonstruoja austras.
Pavyzdžiui, dokumentiniame filme „Jėzus, kurį pažįstate“ (2003) režisierius rodo žmones bažnyčiose ir klausosi jų pokalbių su Jėzumi. Išgirstame paauglį, kuris bėga nuo tėvų į Mišias, bet gailėdamasis prisipažįsta Jėzui, jog turi erotinių fantazijų ir trokšta būti superherojus. Klausomės moters, kuri prašo Jėzaus, jog jos musulmonas vyras ateitų į protą ir nebežiūrėtų nuodėmingų pokalbių šou. Sutinkame dievobaimingą merginą, kuri beprotiškai myli Jėzų, bet šiek tiek pyksta ant savo vaikino, jog šis nutarė stoti į vienuolyną.
Iš pradžių gali pasirodyti, jog Seidlis į šiuos herojus, kurie meldžiasi tuščiose bažnyčiose, valo dulkes nuo kryžiaus, gieda giesmes ir beatodairiškai tiki Dievo buvimu, žvelgia ironiškai. Juolab kad ir žiūrovui sunku nesijuokti, kai girdi maldininkus, kurie manosi esantys uolūs katalikai, tačiau gyvenime sunkiai laikosi krikščioniško tikėjimo dogmų. Tačiau režisierius prisipažino, jog filme nenorėjo parodyti Katalikų bažnyčios veidmainystės, senamadiškumo, fanatizmo ar kičo. „Mane domino intymus žmonių meldimasis Dievui“, – sako austrų menininkas.
Kas žmonės slepia rūsyje?
Objektyvų žvilgsnį Seidlis renkasi ir filme „Modeliai“ (1999). Čia matome tris draugių – Vivianos, Lizos ir Tanios – kasdienybę. Merginos ieško modelių darbo galimybių, trokšta turėti tobulus kūnus, rasti tą vienintelį ir pagaliau būti mylimos. Jos diena iš dienos nepaleidžia iš rankų telefonų, kalbasi su agentais, fotografais, vyrais arba mamomis, o naktimis blaškosi iš vieno klubo į kitą, pakeliui uostydamos kokainą ir gerdamos degtinę.
Stebint tris drauges ir didžiausias viena kitos konkurentes, sunku patikėti, jog tai – dokumentika. Režisierius prisipažino, jog šis filmas buvo didžiulis iššūkis. Pirma, šie modeliai, pasak jo, apskritai įtariai žiūrėjo į žmones, kurie domisi jų žmogiškąja puse. Antra, modeliai priprato, kad su jomis elgtųsi blogai. Trečia, modeliai buvo motyvuoti dirbti tik už pinigus, o pinigai, autoriaus teigimu, neturėtų būtų tokio bendradarbiavimo pagrindas. „Tai filmas apie šou verslo liūdesį“, – yra sakęs kritikas austrų kino kritikas Stefanas Grissemannas. Tuštybę, vartotojiškumo pragarą, iškreiptus grožio standartus – taip pat.
Kitame filme – „Rūsyje“ (2014) – režisierius stebi nematomą pavyzdingo austrų gyvenimo pusę – rūsius, kuriuose tarpsta kruopščiai nuo pašalinių akių slepiamas pasaulis. Vieni rūsyje yra įsirengę šaudyklą, kiti užsiima sadomazochizmu, dar kiti laiko krūvas plastikinių kūdikių, su kuriais kalbasi lyg su gyvais mažyliais, augina pitonus arba puoselėja nacių atributika išpuoštą kambarį.
Būtent šioje erdvėje, pasak autoriaus, žmonės gali patenkinti savo tikruosius poreikius, užsiimti hobiu, aistra ir manijomis. Rūsiai, kaip teigia Seidlis, „mūsų pasąmonėje yra tamsos, baimės ir žmogiškos bedugnės vieta“. Austrijoje filmas sukėlė skandalą, o herojus, susižavėjęs nacių istorija, buvo nuteistas 10 mėnesių kalėjimo.
Panašios obsesijas režisierius rodo ir naujausiame filme „Safaris“ (2016), kur turtingi vokiečių ir austrų turistai – safario trofėjų medžiotojai – be pasigailėjimo šaudo zebrus, antilopes ir žirafas vien tam, kad nudirtų jiems kailius, nupjautų ragus bei iltis ir pozuotų prie jų gražiai nuotraukai. Šis kūrinys, kurį režisierius vadina atostogų filmu apie žudymą, prisiliečia prie tamsiosios žmogaus prigimtes pusės ir rodo vis dar gyvą europiečio-kolonialisto mąstymą ir pasaulio matymą.
Nejaukūs atsitiktinumai
Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Rubeno Östlundo „Kvadratas“ negimė tuščioje vietoje. Iki šios satyros, kuri tiksliai preparavo nuo realybės atitrūkusį šiandienos pasaulį, režisierius ėjo palaipsniui. Jau viename pirmųjų filmų – konceptualiuose „Atsitiktinumuose“ (2008) – galima įžvelgti pirmąsias „Kvadrato“ užuomazgas.
„Atsitiktinumai“ – kelių nesusijusių istorijų, arba greičiau nejaukių situacijų rinkinys. Mokytoją ignoruoja kolegos. Dvi paauglės leidžiasi į seksualinius nuotykius internete. Vairuotojas „įkalina“ keleivius autobuse, kol šie neprisipažins, kas nuplėšė tualete užuolaidėlių kabiklį. Aukštuomenės pokylyje fejerverkas sužeidžia šeimininką, bet šis, nenorėdamas pasirodyti silpnesnis prieš svečius, atsisako važiuoti į ligoninę. Ir taip toliau.
Kas už viso to slypi? Režisierius tiksliai fiksuoja žmogiškuosius santykius, o dar tiksliau, situacijas, į kurias papuolę nebežinome, kaip elgtis. Išlaikyti orumą ir toliau vaidinti prisiimtą ar visuomenės primestą socialinį vaidmenį? Ar, priešingai, patirti gėdą bei nebegilinti ir taip nejaukios situacijos? Atsitiktinės, rodos, ne tik situacijos, bet ir pati filmo forma. Operatorius aplinką stebi lyg slapta kamera, nesikiša, specialiai kuria negražų kadrą.
„Atsitiktinumai“ buvo parodyti Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, o Stokholmo kino festivalyje laimėjo geriausio scenarijaus ir žiūrovų simpatijų prizus.
KinoFondą iš dalies finansuoja Lietuvos respublikos kultūros ministerija, projektą vykdo Asociacija AVAKA.
