Kinotyrininkė Lina Kaminskaitė: kino kritika yra sprintas, o kinotyra – maratonas

Kodėl reikalingi kino tyrimai, su kokiais iššūkiais susiduria kinotyrininkai ir kinotyrininkės Lietuvoje ir kodėl ją pačią patraukė ši sritis L.Kaminskaitė pasakoja interviu.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje randasi vis daugiau diskusijų apie kultūros, o taip pat ir kino kritiką Lietuvoje, tačiau klausimai apie kinotyros situaciją dažniau paliekami nuošalyje. Kokia yra Lietuvos kinotyros būklė šiandien?

– Kinotyra Lietuvoje dar tik kuriasi. Ilgą laiką trūko institucinio stogo ir rūpesčio, kad sritis būtų vystoma kryptingai. Iki šiol šiame lauke dirbantys tyrėjai ir tyrėjos dažniausiai atstovauja kitas profesines sritis – filosofiją, komunikaciją, politiką, istoriją, filologiją ir pan., – arba prie jų šliejasi. Viena vertus, tai gerai, nes atsiranda tarpdiscipliniškumas. Kita vertus, tai neišeina į naudą, jei mąstome apie kinotyrą kaip savarankišką discipliną.

Kodėl taip susiklostė? Sovietmečiu buvo orientuojamasi į kritiką ir vienkryptę tekstinę analizę, o kinotyra taip ir nebuvo išvystyta iki akademinės disciplinos. Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo iniciatyvų stiprinti kinotyrą Lietuvoje, bet tam pritrūko ir institucinių įrankių, ir žinių. Panašūs iššūkiai lydi daug posovietinių valstybių. Kitokia situacija yra centrinėje Europoje ar anglosaksiškuose kraštuose, kur dar 8-ajame deš. aukštosiose mokyklose įvyko transformacija, leidusi kinotyrai kaip sričiai kryptingai vystytis.

Lietuvoje dėl neįvykusios kinotyros steigties matau didžiulę prarają tarp praktikų ir tyrėjų.

– Kiek kinotyros statusą lemia paties kino statusas šalyje?

– Iš dalies lemia. Bet Lietuvoje dėl neįvykusios kinotyros steigties matau didžiulę prarają tarp praktikų ir tyrėjų. Skirtingai nei, pavyzdžiui, dailėtyroje, kur puikiausiai susikalba kuratorės, menininkės, dailėtyrininkės ir vyksta sveika akademinė apytaka. Tas skirtumas justi stebint, koks yra kino praktikų požiūris į teorinius dalykus – į juos kartais vis dar žiūrima kaip į grėsmę savo kūrybos autonomiškumui. Kadangi tas dialogas tarp teoretikų ir praktikų savo laiku neužsimezgė, praktinė dalis nelabai turėjo kaip įkvėpti teorinės.

Galima, aišku, žvelgti į tai, kad kinas hierarchiniame kultūros, kultūros politikos, švietimo politikos kontekste yra žemiausioje grandyje. Mūsų kino supratimas – ir akademiniame, ir kultūros politikos kontekste – yra labai siauras, o kino dalys, įdarbinančios kitų akademinių disciplinų įrankius, dažnai ignoruojamos. Bet juk kinas kaip sritis brendo dialoge su kitomis disciplinomis. Kaip tik dėl to jis toks įdomus, nes yra atviras skirtingiems ieškojimams ir nuolat atsinaujina. To neįvertinimas, galima įtarti, taip pat lemia, kad palaikymo kinotyrai yra mažiau.

Bet, manau, viskas susiję ir su žmonėmis, jų iniciatyva, kad sritis rastųsi.

Kino istorijos tyrimai aktualūs, nes jie kuria diskursą ir šiandien veikiantiems reiškiniams, kuriamiems filmams.

– Kodėl laukui nepakanka tik kino kritikos? Kokias naujas perspektyvas gali suteikti kinotyra?

– Kritiką – svarbią kino industrijos dalį – suprantu kaip čia ir dabar esančių reiškinių bei filmų aptarimą, vertės nustatymą ir transliavimą. Tyrimams būdingesnis apibendrinimas, tam tikrų reiškinių analizė, o kartais ir bandymas juos numatyti, anksčiau laiko atkreipiant dėmesį į tam tikrus probleminius taškus.

Tyrimams reikia distancijos, skirtingų mokslinių įrankių ir dialogo su kitom mokslo sritimis, ir mažiau sąsajų su savo asmeniniu požiūriu bei estetine sankloda. Kino kritika yra sprintas, o kinotyra – maratonas. Bet be jų abiejų nebūtų pilno kino lauko, jos abi viena kitą papildo.

– Ar kinotyrininkai ir kinotyrininkės veikia išimtinai akademiniame lauke?

– Nebūtinai. Tyrėjams ir tyrėjoms svarbu, kad jų tyrimai spręstų kylančias problemas. Galiu pateikti kelis pavyzdžius iš savo pačios tyrimų. Tyrimai gali padėti kelti audiovizualinės paveldosaugos klausimus: kas yra kino paveldas ir kokios jo vertės? Į tai neatsakius, politiniame lygmenyje gali įvykti klaidingi sprendimai – turiu galvoje UAB „Lietuvos kino“ pasauliniu mastu ypač vertingą kino archyvą.

Taip pat, prisimenant mano su Jelena Šalaj atliktą tyrimą, kinotyra gali padėti įvertinti lyčių lygybės padėtį Lietuvos kino industrijoje.

Kino kritika, man regis, jau įgijo savo status quo. O su tyrimais to dar trūksta, dėl to kartais į juos – ir kine, ir akademiniame lauke – dar žiūrima įtariai.

Kino istorijos tyrimai aktualūs, nes jie kuria diskursą ir šiandien veikiantiems reiškiniams, kuriamiems filmams. Jie sukuria pasakojimą, kuria dialogą tarp laikmečių ir kartų. O tai ypač svarbu tarptautiniame kontekste.

Kai kurie mano kolegos galbūt labiau linkę atsiriboti nuo visuomenėje veikiančių procesų tam, kad gintų savo tyrimų objekto autonomiją. Keliai gali būti keli, bet man atviresnė atviros mokslininkės perspektyva, apimanti tyrimus, kuratorines praktikas, procesų ir reiškinių komentavimą viešojoje erdvėje.

– Kokius iššūkius kelia buvimas toje atviroje perspektyvoje?

– Tenka susidurti su spaudimu ir neigiamomis reakcijomis. Kartais išvados apie tam tikrus reiškinius, asmenybes, kūrinius tokios nepatogios būna (juokiasi). Pasakysiu taip pat nepatogiai, bet neigiamose reakcijose kartais yra ir akademinio neraštingumo, nesusipažinimo su kino procesais ir teorija, jau pripažinta Vakaruose. Apskritai, kino lauke yra daug asmeniškumų ir jei formuluoji nepatogias išvadas, tuomet svarbu nepamiršti savo vidinės autonomijos, nepasiduoti spaudimui bei neigiamoms pozicijoms, kurių gali būti daug.

Iki šiol esu kinotyroje, ir ji džiugina atradimais, įdomiais kampais, atvirumu.

Kino kritika, man regis, jau įgijo savo status quo. O su tyrimais to dar trūksta, dėl to kartais į juos – ir kine, ir akademiniame lauke – dar žiūrima įtariai. Lyg būtų neaišku, kuo čia užsiimama. Dėl to randasi poreikis kinotyros autonomiją stiprinti. Kad profesiniai dialogai tiek su mokslininkais, tiek su praktikais gimtų ne tik lokaliai, bet ir tarptautiniame diskurse.

–​​​​​​​ Kokiomis priemonėmis būtų galima stiprinti kinotyros autonomiją?

– Vienas iš kelių yra studijų programos formavimas. Taip pat institucijos, atsakingos už tokius tyrimus, kūrimas, ir jaunų mokslininkių būrimas, tarptautinės tinklaveikos stiprinimas: naujos iniciatyvos, tyrimai, padedantys pažvelgti plačiau.

Svarbiausia – įgalinti tuos žmones, kurie nori dirbti šioje srityje. Ilgą laiką nebuvo institucinio pagrindo. Dabar, dėka jungtinės doktorantūros studijų, tai pradeda rastis. Be žinojimo tęstinumo per žmonių būrimą jokia sritis negalės augti.

– Kas pačią paskatino eiti kinotyros keliu? Kokią grąžą duoda šis darbas?

– Man įdomu tirti, dėstyti. Džiugina ir pats tyrimo procesas, ir akademinis darbas.

O kodėl kino sritis ir kino tyrimai? Kinas mane lydėjo visą gyvenimą. Labiau kaip populiariosios kultūros reiškinys, tik vėliau kaip estetinė praktika. Bet prisimenu, kaip pykau ant savo bendrakursių universitete, kurie aiškino, kad lietuviško kino nėra – man norėjosi jiems įrodyti, kad yra priešingai (juokiasi). Tuo metu jau lankiausi „Kino pavasario“ rodymuose, buvusiame „Lietuvos“ kino teatre, susipažinau su Sauliumi Macaičiu, Izolda Keidošiūte, Vida Ramaškiene ir mačiau, kokia stipri ir įvairi yra kino bendruomenė. Iš to noro įrodyti, kad kinas kaip sritis Lietuvoje egzistuoja, ir ėmiausi jį tirti.

Kadangi viena mano specializacijų yra sovietologija, jaučiau labai ideologizuotą žvilgsnį į sovietmetį, bandant užmiršti, neigti visus šio laiko reiškinius. Bet kinas kaip profesionali praktika Lietuvoje atsirado būtent sovietmečiu. Man kilo noras dekonstruoti ideologinį žvilgsnį, ir ne nuneigti visą laikmetį, o jį ir jo tęstinumą – jei kalbame apie kino sritį – suprasti per tyrimus.

Iki šiol esu kinotyroje, ir ji džiugina atradimais, įdomiais kampais, atvirumu. Galimybė tyrinėti įvairiausias temas ir pažinti šiame lauke dirbančius žmones, tam tikra prasme įprasminti jų darbą jį kontekstualizuojant, suteikiant diskursą – turbūt tai yra pagrindinė grąža.

– Kiekviena mokslo sritis turi savų tendencijų, madų. Kas šiuo metu „ant bangos“ kinotyroje?

– Šiuo metu pagrindinį spaudimą kinotyra išgyvena iš medijų tyrimų. Daug konferencijų, įvairiausių akademinių institucijų keitė pavadinimus – prie „kino“ pridėjo „medijų“ tyrimus. Bet, pvz., Jungtinėje Karalystėje pastebimas grįžimas prie klasikinių kino studijų, ginant srities autonomiją. Paradoksas, kad nors pas mus kinotyra dar tik steigiasi, kinas, kontekste su virtualios realybės filmais ir žaidimų industrija, Vakaruose jau yra įvardijamas kaip praeities medija. Bet tai, neabejotinai, reikšmingiausia XX a. medija, ir neturime nustoti ja domėtis.

Kinotyroje šiuo metu aktualus skaitmeninis posūkis, kino reiškinių santykis su naujosiomis medijomis. Tai liečia tokius klausimus kaip auditorijos segmentacija, VOD platformos, teatrinių rodymų ateitis.

– Kalbamės prieš kino konferenciją „Miestas kine ir audiovizualinėse medijose“. Kodėl būtent miestas tapo šios konferencijos atspirties tašku?

– Miestas nuolat veikia kine ir medijose kaip erdvė, vieta, objektas. Atrodė, kad miesto kine tema jau praeitis, bet dėl šiandienos kontekstų – karo Ukrainoje – miesto medijavimas per įvairius audiovizualinius įrašus iš naujo reaktualizavosi. Pastebima, kad nuolat fiksuojama infrastruktūrų griūtis, miesto erdvių reprezentacija stipriai veikia mūsų įsivaizdavimą apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Manto Kvedaravičiaus, kurio netekome, ir Hannos Bilobrovos filmas „Mariupolis 2“, garsiai nuskambėjęs tarptautiniame kontekste, dar labiau surišo šiuos kontekstus ir paragino juos peržvelgti.

Kartu ir Vilnius mini savo 700-ąjį jubiliejų. Tai taip pat proga pažvelgti į miestą plačiau, pasvarstyti, ką miestas reiškia mūsų, Lietuvos kine. Buvo įdomu diskutuoti su kolegėmis iš Ukrainos, su kuriomis priėjome įžvalgos: Ukrainos kine miestas užima didelę vizualinės tapatybės dalį, o lietuviškame kine miestas vis dar dažniau veiksmo fonas, tik probėgšmiais atsirandanti, bet dar ne sava, įsisavinta erdvė.

Norėjosi patyrinėti, ką įžvelgia kiti kolegos – iš savo miestų ir kultūrų perspektyvų.

– Kokių pranešimų pati labiausiai lauki?

– Man įdomūs tie pranešimai, kurie siūlo skirtingus metodologinius žvilgsnius. Tai vienas iš šiuolaikinės kinotyros trendų, ypač Skandinavijos šalyse. Dėl to labai smagu, kad konferencija apima Baltijos jūros regioną, galime pasikviesti koleges iš Skandinavijos, kad pasidalintų savo patirtimi.

Labai laukiu Asa Jernud pranešimo. Ji naudoja laiko ir erdvės sampratą, analizuodama atrastą dienoraštį, kurį prieš šimtą metų rašė kino žiūrovas. Kokiu būdu jį analizuojant galima per kino žiūrovo perspektyvą kalbėti apie laikmetį ir visuomenę? Kokią įtaką kino žiūrėjimui, repertuaro atsirinkimui turėjo gyvenimas mieste ir konkrečioje jo vietoje?

Taip pat labai noriu išgirsti ką papasakos Chris Berry, kurio žvilgsnis yra grįstas globalaus kino kontekstu. Jis kalbės apie viešąsias erdves ir ekraninę kultūrą, remdamasis kelių skirtingų miestų pavyzdžiais.

*

8-oji Baltijos regiono kino konferencija „Miestas kine ir audiovizualinėse medijose“ vyks spalio 20–21 d. „Meno avilio“ sinematekoje“ (A. Goštauto g. 2, Vilnius). Programa: www.balticfilmhistory.org

Dalyvavimas atviras ir nemokamas. Registracija: https://forms.gle/mopwxTo7MhDF6zZZ8

Konferenciją organizuoja medijų edukacijos ir tyrimų centras „Meno avilys“, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, asociacija AVAKA.