Žvelgdami į socialinį JAV ar Vakarų Europos šalių kiną užimame unikalią poziciją – galime simpatizuoti ar užjausti, pykti ar pritrūkti žodžių, bet pasakojamų bėdų esmė dažnai yra nuo mūsų nutolusi. Tad belieka klausti pačių savęs: kodėl mums rūpi filmai apie svetimas problemas?
Šiemet tarp „Oskarų“ svarbiausių kategorijų patekus Denzelio Washingtono režisuotoms „Tvoroms“ (orig. Fences) dėl jo reikalingumo galėjo suabejoti ir pačių JAV gyventojai, nes tai – 1985-ais parašytos socialines šešto dešimtmečio afroamerikiečių problemas per vienos šeimos portretą analizuojančios pjesės adaptacija.
Pats kalbėjimas apie socialines problemas per pjeses anaiptol nėra naujiena – ir tų pačių „Oskarų“ nugalėtojas „Mėnesiena“ (orig. Moonlight) yra pjesės „Mėnesienoje juodi berniukai atrodo mėlyni“ (orig. In Moonlight Black Boys Look Blue) adaptacija, o Tennessee Williamso „Geismų tramvajus“ (orig. A Streetcar Named Desire) ir „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ (orig. Cat on a Hot Tin Roof) yra tiek pat kino, kiek ir teatro klasika.
Bet visi šie pavyzdžiai kine pasirodė keletas metų po to, kai buvo parašyti. Jie visi buvo savo laikmečio produktas, kreipiantis dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar. „Tvoros“ tokios nėra, tad belieka klausti – kodėl ši adaptacija atkeliauja būtent dabar?
Viena iš esminių trečiojo D.Washingtono režisuoto filmo temų – Troy‘aus (pats D.Washington) noras pakilti pareigose iš paprasto šiukšlininko iki šiukšliavežio vairuotojo, nors paprastai juodaodžiams tai neleidžiama. Pati ši situacija akivaizdžiai nebetinka 2017-ųjų pasauliui, tačiau esminis motyvas pasidaro akivaizdesnis lyginant Troy‘aus pamokas savo vaikams.
Kritikuodamas sistemą pats vyras bent kuriam laikui įgyvendina savo siekį tapti vairuotoju (beje, nepaisant to, kad neturi teisių), bet sūnui Cory (akt. Jovan Adepo) vis tiek draudžia žaisti amerikietišką futbolą, nes iš to vis tiek nieko nebus. Baltieji neleis. Vadinasi, svajok ir siek, bet tik paties siauriausio įmanomo rato tikslų.
Tokių pamokymų priežastis dvejopa: jais tėvas nori apsaugoti Cory nuo to paties likimo, kuris ištiko jį, į juodaodžių nepriimančią beisbolo lygą nesėkmingai patekti bandžiusį sportininką, bet tuo pačiu justi, jog vyras pavydi. Iš tiesų, nepaisant jo problemų, Troy‘us nėra veikėjas, kurį norėtųsi užjausti, jis susireikšminęs, arogantiškas, piktas ir dar alkoholikas. Jo pavydas savo paties šeimai tėra viena iš aibės kitų negatyvių savybių.
Būtent čia atsiskleidžia teatro aplinkos svarba. Koncentruojantis į kelis vienoje lokacijoje veikiančius personažus „Tvoros“ eina gerokai toliau nei vien socialinė laikmečio sistemos kritika – juk pastaroji iš tiesų nebebūtų relevantiška moderniame kontekste. Tai greičiau ne socialinių problemų atskleidimas vieno personažo lūpomis, bet atvirkščiai, vieno žmogaus portretas socialinių rūpesčių fone.
Taip interpretuojant jau pats filmo pavadinimas persikelia iš tiesioginės prasmės (tvorų statymas yra vienas veikėjų atliekamų darbų, atimančių daug laiko ir sukiršinančių vienas su kitu) į perkeltinę. Augusto Wilsono pjesėje akivaizdi išvada, jog diskriminacija atriboja žmogų nuo visuomenės apsiverčia aukštyn kojomis ir tai pats žmogus ima daryti viską, kad užsidarytų savyje. Ne be reikalo tvorą statyti nori pats Troy‘us, ir taip užsisklendęs savigailoje.
Skirtumas nuo tos pačios „Mėnesienos“ justi tame, jog kol pastarasis aptaria priežastis, dėl kurių individas įstumiamas į kampą (skurdas, homofobija, narkotikai), „Tvoros“ žvelgią į kampe atsidūrusio personažo pasaulio vaizdą. Ne tiek svarbu, ar šis personažas yra šiukšliavežys XX a. viduryje ar valytojas XXI a. pradžioje, nes tai tik prie asmeninės krizės vedantis kelias.
Iš tiesų, nepaisant fakto, jog gyvename nuo „Tvorų“ labai skirtingame pasaulyje, internetui uždavus klausimą apie juostos svarbą galima rasti daugybės žmonių pasisakymus apie tai, kaip būtent šis darbas atliepia jų savijautą geriausiai.
2016-ieji buvo Brexito ir D.Trumpo metai, po kurių su neramia širdimi tenka laukti kiekvienos kitos valstybės rinkimų. Jau seniai nebuvo laiko, kai taip norėtųsi apsistatyti tvoromis ir atsitraukti nuo pasaulio. „Tvoros“ skamba tarsi perspėjimas apie šio solipsizmo pavojų – atkirsti nuo savęs likusią visuomenę reiškia užuot kovojus dėl sūnaus laimės gailėtis savo paties liūdesio.
1950-ųjų gyvenimo perpasakojimas 1985-ųjų pjesėje, nufilmuotoje 2016-ais, neatrodo kaip tiesiausias įmanomas kelias į dabartinių problemą fiksavimą. Bet būtent ši linija leidžia nubraukti konkrečias, nuolat kintančias kovas, ir pažvelgti į tai, kaip tikrasis pralaimėjimas pasiekiamas kai nebeturime vilties. O ši išvada vienodai tinka visais laikais ir visuose kontekstuose.
