Jame užaugusiems jaunuoliams Kirtimai vis dar reiškia namus. Vaikystė tabore liko neužfiksuota, todėl apie ją jaunuoliai prabyla trumpametražiame filme „Miro foro“ (liet. Mano miestas). Pasitelkę romų istorijų pasakojimo tradiciją, jie patys tampa kūrėjais.
Nors kamera ir fiksuoja su žeme sulygintas vaikystės valdas tabore, per jų prisiminimus vaizduotėje atgyja ten stovėję namai, gyvenę žmonės ir žaidimų juokas. Viena iš filmo sumanytojų ir kūrėjų Dilara Bogdanovič sutiko pasidalinti, ką reiškė būti vaiku vietoje, į kurią eilinis vilnietis nebūtų sutikęs įkelti kojos.
– Jūs dalyvavote šio filmo kūrybiniame procese. Ne kartą pati stojotės prieš kamerą. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie filmo idėją?
– Mes norėjome pateikti istoriją iš kitos pusės, pasidalinti tuo, kas mums yra svarbu. Siekėme atskleisti tai, kokie esame iš tikrųjų, parodyti dažnai stigmatizuojamą mūsų jaunimą. Filme būtume įamžinę ir daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tačiau tokių buvo nedaug – dalis jų griežtai atsisakė filmuotis.
– O kokie jūs esate iš tikrųjų?
– Manau, kad mes esame labai draugiški. Be išlygų priimame kitas tautas, kitus žmones, pasižymime atvirumu. Mes sunkiai dirbame ir studijuojame, nors stereotipiškai yra galvojama, kad romai moka tik šokti ir dainuoti.
Žmonės mus vis dar smerkia, nes mes esame, kaip jie sako, ne romai, o čigonai.
Turiu pripažinti, jog jaučiu į mūsų pusę nukreiptą didelę diskriminaciją. Tai tik apsunkina situaciją, nes nuolatos bandai įrodyti, kad nesi tokia, kaip apie tave kalba, jog nevagi, nepardavinėji narkotikų. Mes sugebame daug daugiau ir esame tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Tačiau aš jaučiu, kad aplinkiniai manęs bijo, vengia. Truputį juokinga, bet labiau graudu matyti, kaip moterys slepia rankines, jeigu yra kur nors netoli manęs.
Žmonės mus vis dar smerkia, nes mes esame, kaip jie sako, ne romai, o čigonai.
– Kirtimų tabore praleidote savo vaikystę. Natūralu, kad ši vieta turėtų pažadinti daugybę prisiminimų. Ar nebuvo sunku filmuoti šį filmą?
– Sunku nebuvo, nes mes visa tai išgyvenome. Filme rodome, kaip anksčiau gamindavome ant laužo valgį. Jame užfiksuota net mano močiutė, verdanti sriubą. Stengėmės atskleisti kasdienybę, kuri mums buvo įprasta: pagalbą vienas kitam, prie laužo žaidžiančius vaikus, šokius, dainas.
Filmavime dalyvavo ne tik romai, bet ir daug lietuvių. Mes netgi pradėjome šokdinti operatorių. Taip bandėme atskleisti linksmybes, kurios mus džiugino.
– Kokie jus apėmė jausmai, vaikštant po nugriautą taborą ir dalijantis istorijomis iš vaikystės?
– Man skaudu matyti tą vietą. Atvažiavus filmuoti, ten driekėsi tik tušti laukai. O juk taboras buvo mažas mūsų kaimelis, kuriame gyveno visų mūsų mamos, tėčiai, draugai, pusbroliai, pusseserės. Aplink visada buvo labai daug žmonių. Būdami kartu mes ir užaugome.
Nuskambės keistai, bet mūsų vaikystė tabore buvo puiki. Augome kaip ir visi vaikai, nebuvo nieko išskirtinio.
Gyventi tabore buvo ramiau, nes be mūsų ten daugiau nieko nebuvo. Tai buvo mūsų aplinka, kurioje nebuvo smerkimo. Dar vaikystėje aiškiai suvokėme, kad esame kitokie, jog mokykloje mūsų nenori priimti. Norėjosi būti tik tarp saviškių, taip jautėmės saugiau, žinojome, kad niekas neįskaudins, nes kiekvienas šalia yra toks pat kaip ir tu.
Nuskambės keistai, bet mūsų vaikystė tabore buvo puiki. Augome kaip ir visi vaikai, nebuvo nieko išskirtinio. Mes nepastebėdavome to, ką matė kiti, to, apie ką rašė žiniasklaida. Nors, žinoma, būdavo visko.
– Ar galėtumėte pasidalinti kokiu nors ryškiu prisiminimu?
– Kai buvome mažesni, labiausiai mums patikdavo, kuomet prie laužo susirinkdavo suaugusieji, vyresnio amžiaus žmonės ir pasakodavo visokias istorijas iš savo gyvenimo, kaip jie augo, kaip viskas buvo jų laikais. Tada visi kartu sėdėdavome, gamindavome valgį. Man labai gaila, kad mano vaikai negalės to matyti.
Kai buvome mažesni, labiausiai mums patikdavo, kuomet prie laužo susirinkdavo suaugusieji ir pasakodavo visokias istorijas iš savo gyvenimo.
Dirbtinai to suorganizuoti nepavyktų, nes mūsų būdavo apie 20 – 30 žmonių. Tačiau mes organizuojame įvairias išvykas kartu, nes pasiilgstame gamtos. Juk ir pats taboras buvo apsuptas žalumos. Savo vaikystę prisimenu gamtoje ir dabar man jos labai trūksta. Močiutė, kuriai nuomojame butą, dažnai sako, kad yra dėžėje.
– Kartu su romų vaikais lankėte bendrą mokyklą. Ar atrodė, kad jūsų vaikystė yra kažkokia kitokia negu kitų bendramokslių?
– Žinokite, ne. Mama visada stengėsi, kad mes nejaustume kažkokios atskirties. Jeigu mes kažko neturėdavom, dalindavomės.
Romų vaikai daugiausia mokėsi Saulėtekio mokyklose, kur mokomoji kalba buvo rusų. Iki penktos klasės buvo atskiros romų klasės, tad visada buvome apsupti savų vaikų, tarp mūsų nebuvo nei vieno lietuvio, ruso ar lenko. Vėliau mus išskirstė, todėl labai didelė dalis vaikų dėl nuolatinių patyčių tiesiog nustojo lankyti mokyklą.
Aš pati mokyklą baigiau, nors iškęsti buvo sunku. Jau tada supratau, kad man reikalingas išsilavinimas, o tas tyčiojimasis tik suteikė man stiprybės žengti pirmyn ir įrodyti, jog esu ne tokia, kaip jie sako.
Labai sunku, kai nuolat susiduri su įtariais žmonių žvilgsniais.
– Spėju, kad mokykloje susidraugavote ir su kitais vaikais. Ar jie ateidavo pas jus į svečius? Kaip jiems atrodė taboras?
– Man pasisekė, aš turiu labai daug draugų. Tie, kurie negyveno tabore, kartais užsukdavo į svečius. Tačiau problema buvo ne su vaikais, o su jų tėvais. Kai jie pirmą kartą išgirsdavo, kur jų vaikai susigalvojo važiuoti, jiems drausdavo. Tačiau kai kurie atveždavo vaikus pažaisti ir patys atvažiuodavo pasižiūrėti, kur aš gyvenu, kokia yra mano šeima, kalbėdavosi su mano mama ir močiute. Kai susipažindavo, pakeisdavo savo nuomonę, net leisdavo savo vaikams likti nakvoti. Tikiu, kad galima pakeisti bet kokią nuomonę.
– Užsiminėte, kad tabore visi jautėtės saugūs. O kaip yra dabar, jau iš ten išsikrausčius?
– Labai sunku, kai nuolat susiduri su įtariais žmonių žvilgsniais. Šiuo metu nuomojuosi butą Pilaitėje ir stengiuosi į kitus nekreipti dėmesio: pasisveikinti ir eiti toliau, nežiūrėti į žmones. Tačiau ne visada pavyksta.
Kai matau tuos žvilgsnius, kai suprantu, kad žmonės bijo į mane žiūrėti, negaliu suprasti kodėl. Atrodo, jog esu apsirengusi taip pat kaip ir kiti, nesu purvina ar kažkokia akivaizdžiai kitokia, bet jaučiu, kad jiems bjauru. Ne kartą girdėjau ir kaip iš manęs tyčiojasi.
Visą laiką mokausi nereaguoti, stengiuosi praeiti pro šalį, bet nuo to skausmas nesumažėja. Paskui pareinu namo, prisimenu tuos žodžius, galvoju apie tai ir pasidaro labai liūdna.
– Kaip manote, kas galėtų padėti pakeisti tokias nuostatas?
– Pirmiausia svarbu supažindinti žmones su romais tiesiogiai, kad jie galėtų pamatyti, kokie esame iš tikrųjų. Nereikėtų aklai pasitikėti žiniasklaida, nes ji tik stiprina išgąstį, priešiškumą romų atžvilgiu. Juk vietoje to galėtų edukuoti žmones, supažindinti iš arčiau. Mums patiems nieko daugiau nereikia, tik norime būti priimti.
Man nesuprantama, kodėl dėl vieno žmogaus elgesio yra kaltinama visa tauta. Ar tai yra teisinga?
Praeitą savaitę su mokymais viešėjau Kėdainiuose. Turėjome diskusiją, per kurią buvo užduotas klausimas, kodėl romai tiktai buria, vagia ir durnina žmones. Tuomet aš paklausiau, kodėl pastebima, kad tai daro tik romų tautos žmonės? Man nesuprantama, kodėl dėl vieno žmogaus elgesio yra kaltinama visa tauta. Ar tai yra teisinga?
Nors pati esu susidūrusi su diskriminacija ir neteisybe romų atžvilgiu, iki šiol bandau laužyti mūsų tautą gaubiančius stereotipus. Stengiuosi parodyti žmonėms, kad mes visi esame skirtingi kaip ir bet kurios kitos tautos žmonės. Tarp mūsų yra tiek gerų, tiek blogų žmonių. Aš pati labai norėčiau, jog mums nustotų klijuoti etiketes pagal vieną žmogų.
Žmonės manęs taip pat klausia, kodėl lieku Lietuvoje. Taip, daug romų išvyksta, nes negali rasti darbo. Pati esu su tuo susidūrusi. Atėjus į darbo pokalbį, kokius tris ar keturis kartus jis buvo atšauktas, nes žmonės pamatė, kad esu romė. Tačiau aš myliu savo gimtinę, čia yra mano namai, todėl padarysiu viską, kad man būtų gera čia gyventi.
Filmo „Miro foro“ peržiūra vyks lapkričio 28 d., 18 val., Vilniaus muziejuje (Vokiečių g. 6). Įėjimas – laisvas.