1. „Pabėgimas iš Šoušenko“ / The Shawshank Redemption (1994)
Šiandien atrodo keista, kad šis pagal Stepheno Kingo romaną pastatytas ir septyniems „Oskarams“ nominuotas filmas savo laiku vos atsipirko jo kūrėjams. Tada tai buvo mažai reklamuota premjera, kuriai daug vilčių platintojai neteikė. Vis dėlto, metams bėgant, pamažu jis tapo vienu mėgstamiausiu visų laikų filmų. Prie jo išpopuliarėjimo neabejotinai prisidėjo vos pora metų vėliau pasirodęs DVD formatas, tačiau tai tikrai ne vienintelis dalykas. Išskirtinė Timo Robbinso ir Morgano Freemano vaidyba, preciziškai atkurtos laikmečio detalės ir šiam žanrui nebūdinga viltinga nuotaika jau daugiau kaip 20 metų pelno žiūrovų simpatijas.
2. „Vykdytojas“ / Shot Caller (2017)
Ricas Romanas Waughas į kino režisūrą pasuko po daugiau kaip 15 metų kaskadininko darbo. Kaip režisierius jis daugiausiai kuria filmus apie kalėjimus ir kalinius, tačiau jam tai sekasi puikiai. „Vykdytojas“ yra naujausias Waugho darbas, kuris išsiskiria iš kitų šio žanro kūrinių būtent savo dalykiškumu. Čia nėra jokios patetikos, vilties ar perdėto žiaurumo – filmas persmelktas neišvengiamybės nuotaikos. Daugelį siužeto posūkių galima nuspėti, tačiau kaip tik tai žiūrint filmą ir trikdo – žinome, kas netrukus nutiks, nes daug kartų skaitėme ir matėme, kas yra ne taip su kalėjimų sistema. Tačiau, kai su šia sistema susiduria pagrindinis filmo herojus (sėkmingas verslininkas ir laimingai vedęs vyras, patekęs į kalėjimą dėl netyčinio nusikaltimo), nejučiomis pradedi norėti, kad viskas vyktų bent truputį kitaip nei tikiesi.
3. „Vidurnakčio ekspresas“ / Midnight Express (1978)
Tai tikra istorija paremtas filmas, pasakojantis apie jauną amerikietį, sugautą bandantį kontrabanda gabenti hašišą iš Turkijos. To pasekmė – penkeri metai kalėjime, kuriame jis susiduria su žiauriais mušimais, bandymu išprievartauti ir vilties bei žmogiškumo praradimu. Šiandien „Vidurnakčio ekspresas“ atrodo kiek senamadiškas, be to, jame nemažai rasistinių užuominų, už kurias vėliau filmo kūrėjams teko viešai atsiprašyti. Vis dėlto tuo metu tai buvo vienas žiauriausių šio žanro filmų.
4. „Žalioji mylia“ / The Green Mile (1999)
Šis filmas turi daug panašumų į „Pabėgimą iš Šoušenko“: tas pats režisierius (Frankas Darabontas), tas pats romano autorius (Stephenas Kingas) ir vėl – istorija apie kalėjimą. Tačiau šio filmo veiksmo centre yra ne kaliniai, o jų prižiūrėtojai, kurie prižiūri būtent mirties bausme nuteistus kalinius, netrukus sėsiančius į elektros kėdę. Jau vien tokia siužeto linija pateiktų pakankamai vidinių išgyvenimų geram filmui. Tačiau pridėjus truputį fantastikos, Tomo Hankso bei Michaelo Clarke‘o Duncano vaidybą, gausime vieną didžiausių kino šedevrų. Šis filmas trunka tris valandas, ir kai kurie sako, kad tiek yra per mažai.
5. „Alkis“ / Hunger (2008)
Steve‘as McQueenas prieš keletą metų išgarsėjo filmu „12 vergovės metų“, o „Alkis“ buvo debiutinis šio režisieriaus kūrinys. Nors biudžetas buvo tikrai nedidelis, jo pakako sukurti itin paveikiam filmui. Šios istorijos veiksmas vyksta 1981-aisiais, Belfasto sustiprinto režimo kalėjime. Reikalaudami politinių kalinių statuso, įkalinti IRA (Airijos respublikonų armija) kovotojai sukelia bado streiką. Šiam streikui vadovauja Bobby Sandsas, kurio mirtis praėjus 66 dienoms nuskambėjo visame pasaulyje. Filme šį žmogų įkūnijęs Michaelas Fassbenderis atliko puikų darbą, siekdamas parodyti kaip kūnas tampa politiniu įrankiu. Tai gan niūri ir negailestinga istorija, tačiau ji skiria dėmesio ne tik politikai, bet ir klausimams apie idealų, priešinimosi priespaudai ir pasiaukojimo prasmę.
6. „Didžioji iliuzija“ / La grande illusion (1937)
Šis Jean‘o Renoir‘o filmas yra vienas tų, kuriuos galima pavadinti nemirštančia klasika. „Didžioji iliuzija“ yra filmas apie Pirmąjį pasaulinį karą ir šio karo belaisvius. Tačiau režisieriaus tikslas nebuvo parodyti tik juos, o patį karą, kuriame visi – tiek belaisviai, tiek jų prižiūrėtojai, tiek karininkai – yra įkaltinti to paties karo. Šio filmo struktūrą akademikai išnagrinėjo po siūlelį, užuojautos motyvas karo beprasmybės fone įkvėpė daugybę kitų filmų apie karą, o grakštus istorijos pasakojimo tempas, pasak daugelio, po šiai dienai neturi lygių.
7. The Great Escape (1963)
Šis filmas yra vienas svarbiausių legendinio Holivudo „ultravyro“ Steve‘o McQueeno vaidmenų, todėl ypač mėgstamas vyresnės kartos atstovų. Gal kiek netikėta, tačiau šį filmą žiūrovai labiausiai nori matyti būtent per Kalėdas. Tai filmas apie pabėgimą iš kalėjimo, tačiau jame vyrauja lengvabūdiška „vyriško nuotykio“ nuotaika. Vis dėlto, tuo pačiu tai filmas, ties kuriuo reikia susitelkti, o pabaiga toli gražu nėra laiminga visiems jo herojams. Kaip bebūtų, tai yra vienas geriausiai nufilmuotų ir sumontuotų septintojo dešimtmečio filmų, kuriuos verta žiūrėti ne po vieną kartą.
8. „Pranašas“ / Un prophète (2009)
Režisierius Jacques Audiardas savo pirmąją „Palmės šakelę“ gavo vos prieš porą metų už filmą „Dypanas“, tačiau daugelio nuomone geriausias jo filmas yra būtent „Pranašas“. Tai yra istorija apie 19-metį Maliką, nuteistą šešeriems metams. Kai retas kuris mano, kad šis jaunuolis apskritai išgyvens iki nuosprendžio pabaigos, netikėtai jis tampa didžiausiu nusikaltėlių autoritetu. Gyvenimas ir asmenybės branda kalėjimo sąlygomis šiame filme atvaizduoti nepaprastai talentingai, o keisto grožio ir purvo pusiausvyra paverčia šį filmą vienu geriausiu šio žanro kūrinių, sukurtų praėjusį dešimtmetį.
9. „Šaltakraujis Lukas“ / Cool Hand Luke (1967)
Šis filmas pasirodė būtent tuo metu, kai Europos kinas pradėjo populiarėti Amerikoje. Holivudui perėmus europietiško kino bruožus ir galint skirti didžiulius biudžetus, gimė daugybė filmų, kurie po šiai dienai laikomi šedevrais. Būtent toks yra „Šaltakraujis Lukas“, kuris yra pilnas kino klasika virtusių scenų: herojumi virstantis anti-herojus, 50 kiaušinių iššūkis ir aibė nebanaliai pateiktų religinių motyvų. Tai filmas, kuris aktualumo nepraranda ir po 50-ies metų – atskleidžiamos visuomenės problemos, deja, niekur nedingo ir šiandien.
10. „Įkalintasis“ / Starred Up (2013)
Terminas „Star up“ britų žargone reiškia perkėlimą iš jaunimo pataisos namų į suaugusiųjų kalėjimą. Būtent tai Ericui – 19-mečiam kaliniui, kuris yra toks žiaurus ir antisocialus, kad kito kelio paprasčiausiai nelieka. Dar daugiau – suaugusiųjų kalėjime jis sutinka savo tėvą, kurio nematė nuo tada, kai Ericui buvo penkeri. Tai šiek tiek primena muilo operos scenarijų, tačiau režisierius Davidas Mackenzie įneša tam tikro purvo, būdingo moderniai kalėjimo dramai, tad istorija atrodo kartais net nejaukiai įtikinama.
