Šitaip be mandagumų žiūrovus įtraukia „Oskarą“ pelniusi Federico Fellini 1957 m. juosta „Kabirijos naktys“. Tai – vienas įsimintiniausių garsiojo italų kino režisieriaus neorealistinės kūrybos darbų.
Neatitoldamas nuo kitų šios po Antrojo pasaulinio karo Italijoje kilusios srovės menininkų, F.Fellini per netašytos prostitutės Kabirijos (akt. Giulietta Masina) istoriją atskleidžia socialinių ir ekonominių pokyčių draskomos italų visuomenės padėtį. Kabirijos nusivylimų, išdavysčių, nevilties ir bergždžios prasmės paieškos kelias atspindi po fašistinės diktatūros žlugimo vis dar neatsigavusios Italijos būseną.
Išlikti atšiauriame pasaulyje
Kabirija verčiasi palyginti neblogai: ji nebadauja, turi nediduką namelį atokiame Romos priemiestyje ir dar visai neseniai galėjo pasigirti gana nemažomis santaupomis. Deja, mergina buvo per daug naivi rinkdamasi vaikiną. Galiausiai ji liko ne tik be jo ir be sunkiai sukauptų santaupų, bet ir vos neatsisveikino su gyvybe.
Su išdavyste reikia susitaikyti, o be pinigų taip pat neišliksi. Apsistačiusi naujomis sienomis ir užsiauginusi dar aštresnius spyglius mergina grįžta į nuodėmingas Romos gatves.
Desperatiška prasmės (ar net išsigelbėjimo) paieška jautriai atskleidžiama, atrodo, atsitiktinėje pamaldų scenoje. Kabirija ir kitos jos pažįstamos prostitutės, per atlaidus apsilankiusios bažnyčioje prašyti Šv. Marijos išpildyti jų norus, primena biblinį nusidėjėlės Marijos Magdalietės apvalymo motyvą. Ramiai ir gana atsainiai prasidėjusi scena po truputį virsta nuoširdžiu ir kone transiniu meldimu išgelbėti ją nuo tokio gyvenimo. Tiesa, jei Marija Magdalietė po akistatos su Jėzumi pasuko doros ir pamaldumo keliu, tai Kabirijos atveju dvasingumo siekis baigėsi girtu savęs gailėjimusi.
Meilė skirta ne visiems
Charakteringosios G.Masinos emocingai sukurtas tragikomiškas personažas pulsuoja aistra gyvenimui. Ji ne kartą buvo įskaudinta, pažeminta ir atstumta, bet nepalūžo – tik sustiprėjo. Vis tik už atžarios nepraustaburnės slepiasi jautrus švelnumo ir gero žodžio išsiilgęs vaikas. Tą matome ir iš to, kad ji, išvažiavusi su turtingu klientu, nuoširdžiai glaudžiasi prie jo rankos, vos jam parodžius draugiškumą, ir iš to, kaip ji galiausiai entuziastingai pasiduoda naujai meilei.
Naujasis gerbėjas Oskaras (akt. François Périer) atrodo tobulas. Jis mandagus ir galantiškas, neša jai gėlės ir saldainius bei visada sumoka sąskaitas restoranuose. Visgi ne tai svarbiausia – žavusis tamsiaplaukis nieko neklausinėja apie Kabirijos praeitį.
Dar nepamiršusi nespėjusios užgyti ankstesniojo mylimojo išdavystės Kabirija įtariai žiūri į naują meilę, bet tai netrukus pasikeičia. Kai Oskaras jai pasiperša, ji įtiki, kad nesėkmių ratas pagaliau baigėsi ir prasidės laimingas gyvenimas.
Kabirija džiaugsmingai parduoda savo namelį ir atsisveikina su ankstesniuoju gyvenimu, daugiau neketindama atsigręžti. Vis tik meilė, už kurios ji taip kabinosi, pasirodo besanti dar vienas likimo pokštas. Ji ir vėl atsibunda be mylimojo, pinigų ir vos išnešusi sveiką kailį.
Gyvenimas dar kartą sumindė naivias Kabirijos svajones apie laimę ir normalų gyvenimą. Šįkart dar blogiau – ji liko ne tik be santaupų, bet ir be namų. Vis tik, nors puoselėtos svajos žlugo, ir nepavyksta sustabdyti skruostais tekančių ašarų, galiausiai Kabirija prisiverčia šypsotis – juk ryt išauš nauja diena ir ji vėl bandys iš naujo.