Siekis atsiskirti nuo Bažnyčios peraugo į komišką situaciją, kuri patraukė režisieriaus Federico Veiroj („Aknė“, „Naudingas gyvenimas“) dėmesį ir buvo perkelta į filmavimo aikštelę. Nors realybėje Álvaro ir nepavyko pasiekti tikslo, jį įgyvendino jo suvaidintas Gonzalas, praskynęs filmui kelius ne tik į tarptautinius kino festivalius, bet ir pelnęs Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) premiją.
Pokalbis su A. Ogalla festivalyje „Kino pavasaris“.
Ar nebuvo baisu katalikiškoje šalyje kurti filmą apie norą atsiskirti nuo Bažnyčios?
Ispanija nebėra labai katalikiška šalis. Seniau buvo, kai Franko diktatūrą palaikė Bažnyčia. Ji turėjo didelę įtaką žmonėms, ypač tiems, kurie nemokėjo skaityti ir tikėjo mitais. Dabar kiti laikai. Skaičiau statistiką, kad šiuo metu Ispanijoje tik 25 procentai gyventojų praktikuoja katalikybę. Žinoma, vis dar lankomės procesijose, švenčiame šventųjų dienas. Bet tai tik tradicijos. Ispanai mėgsta šventes, tad jos – labiau pretekstas susitikti nei tikėjimas.
„Apostatas“ paremtas jūsų išgyvenimais. Kaip kilo mintis oficialiai atsisakyti tikėjimo?
Atsisakyti katalikų tikėjimo mane įkvėpė tam tikri politiniai įvykiai. Ispanija yra politiškai aktyvi šalis. Kai buvo priimtas įstatymas įteisinti homoseksualų santuokas, Bažnyčia garsiai išsakė savo priešiškas pozicijas. Negana to, labiau konservatyvios šeimos išėjo į gatves su savo mažamečiais vaikais protestuoti. Tada pagalvojau, kas, jei kuris nors iš šių vaikų yra homoseksualus? Kaip jie gali būti tokie tikri ir tokie netolerantiški? Kodėl mes turime kištis į homoseksualių žmonių gyvenimą? Teisė į santuoką yra tik jų reikalas. Būtent po šių įvykių ir nusprendžiau išsibraukti iš tikinčiųjų sąrašo.
Tai buvo savotiška protesto forma?
Galima sakyti ir taip. Nebuvau vienintelis, kuris tam ryžosi – buvo ir daugiau ispanų, susikūrė tam tikra organizacija. Deja, beveik niekam nepavyko pasiekti tikslo. Aš ir pats vis dar esu Bažnyčios sąrašuose. Šią komišką istoriją papasakojau savo geram draugui Federico (filmo režisieriui Federico Veiroj). Jis labai nustebo ir sumanė statyti filmą. Taip pradėjau rašyti savo vaikystės, gyvenimo prisiminimus. Filme yra tiek mano, tiek Federiko gyvenimo detalių: baimių, požiūrio, neurozių, bet tikriausia dalis – bandymas atsiskirti nuo Bažnyčios, visa biurokratija, kurią stengiausi įveikti.
Filme pagrindinio veikėjo Gonzalo mama apsiverkė, sužinojusi sūnaus intencijas. Kaip reagavo jūsų aplinka?
Mano mama neapsiverkė, tik paklausė, kam to reikia, ką tai reiškia? Jai atrodė, kad galiu būti tiesiog nepraktikuojantis katalikas ir tiek.
Ar sutiktumėte, jog Gonzalo įtaką darė ir vidutinio amžiaus krizė? Jis neturi šeimos, vaikų, tik keistus santykius su pussesere?
Ispanijoje pusbrolio ir pusseserės santykiai yra įteisinti, ir tokia meilė yra normalu. Manau, kad vaikystėje daug žmonių įsimyli savo pusbrolius ar pusseseres. Ar pamenate dainą filme? Tai Federico García Lorca groja fortepijonu. Dainos istorija pasakoja apie pusbrolį ir pusseserę, einančius pėsčiomis į Romą, kad popiežius juos sutuoktų, nes jie labai įsimylėję. Nemanau, jog Gonzalo ir pusseserės santykiai buvo meilė, tačiau tai nebuvo kažkas amoralaus. O galbūt tai ir buvo meilė, bet kiekvienas pasuko skirtingais keliais. Vidutinė amžiaus krizė Gonzalą kamavo, kaip ir vaikiškumas, bet tai nebuvo pagrindinė priežastis išsibraukti iš Bažnyčios registrų.
Niekada anksčiau nevaidinote, tad šis filmas – jūsų aktorinis debiutas. Ar buvo nejauku pasirodyti prieš kamerą nuogam?
Pirmą kartą stovėti prieš kameras man buvo neįkainojama patirtis. Esu dėkingas Federiko už tokią galimybę. Tai – dovana. Žinoma, buvo nepatogu filmuotis nuogam, tačiau tuo pačiu metu jaučiau labai didelę atsakomybę prieš komandą. Žinojau, kad jei nepavyks, reikės kartoti dar ir dar kartą, o filmavimas brangus, taigi susikaupiau. Filmavimo metu pagaudavo tokia būsena, jog paskui mintyse negalėdavau atkartoti savo veiksmų aikštelėje. Be abejo, gal man, kaip pradedančiajam aktoriui, tokios scenos buvo kiek per anksti. Pirmiausia filmavome sceną nudistų bendruomenėje, ir tikrai buvo nejaukių akimirkų. Tačiau tos scenos buvo reikalingos. Tai kartu ir realus žmogaus gyvenimas, ir Rojaus motyvų atkartojimas, kai Gonzalas būdamas nuogas prieš kitus, pajaučia gėdą ir kaltę.
Galbūt vėl pamatysime jus kokiame nors filme?
Norėčiau vaidinti, būtų įdomu, tačiau žinau, kad turiu dar daug ko išmokti, pagerinti savo dikciją ir kitus dalykus, nes žiūrėdamas filmą mačiau savo trūkumus, ir norėčiau juos pašalinti. Kita vertus, man filmavimasis yra ir galimybė geriau pažinti ir suprasti save, savo emocijas. Šiuo metu dirbu kino archyvuose, ten ir susipažinome su „Apostato“ režisieriumi. Neseniai atlikau labai mažą vaidmenį dokumentiniame filme „El Último verano” („Praėjusi vasara“), jis taip pat keliaus į kino festivalius.
Vaikas filmo plakate taip pat esate jūs?
Taip, tai mano Pirmosios komunijos nuotrauka (juokiasi).
Galėtumėte išskirti kažkurią filmo sceną, kuri jums pačiam artimiausia?
Niekada apie tai nesusimąsčiau... Manau, išskirčiau sceną diskų parduotuvėje, ten tokia filmo vieta, kur vienas geriausių Ispanijos montuotojų Fernandas Franco paliko daug magijos. Būtent nuo šios vietos ir prasideda istorija. Ir taip pat išskirčiau paskutinį bučinį.
Kartu su filmu keliaujate po skirtingas šalis. Ar skiriasi žmonių reakcijos?
Ir taip, ir ne. Kiekviena šalis atpažįsta tam tikrus dalykus, būdingus savo kultūrai. Tai nėra agresyvus, žiaurus ar necenzūrinis filmas, tad ir reakcijos į jį panašios. Gal labiau skiriasi žiūrovių klausimai po seanso. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje bei Lietuvoje sulaukiau daug klausimų apie scenas, kuriose esu nuogas (juokiasi).
