Premjeros dieną žmonės eina žiūrėti „Bleiro raganos“ – garsiojo siaubo filmo tęsinio. Lauke moteris garsiai svarsto: „Kodėl tiek žmonių eina sėdėti tamsoje ir specialiai save gąsdinti?“
Daugeliui atsakymas yra šansas pabėgti – kad ir ką jūs veiktumėte gyvenime, Marylando apylinkėse siaučianti ragana greičiausiai nėra vienas didesnių jūsų rūpesčių. Bet kai kuriems mūsų siaubo filmai gali veikti ne vien kaip pramoga, bet ir kaip terapija.
2008-ais mano tėvas sužinojo, jog serga trečios stadijos žarnyno vėžiu. Ši žinia visus mus sukrėtė. Niekas nežinojo, ką daryti. Vakarienės buvo tylesnės, televizorius likdavo įjungtas visą dieną ir niekas nedrįso garsiai kalbėti apie ligą. Aš nerodžiau jokių jausmu, bet vienas ryškus pokytis buvo drastiškai išaugęs žiūrimų siaubo filmų skaičius.
Mano motina manęs klausė: „Kaip tu gali dabar žiūrėti tokius dalykus, kodėl tau dabar reikia dar siaubo?“ Tada neturėjau atsakymo ir jaučiau didelę gėdą. Turbūt sunkiausias tėčio gyvenimo akimirkas praleisti vienam kambaryje žiūrint siaubo filmus atrodė nejautru, bet aš negalėjau susitaikyti su tuo, kad jis gali mirti.
Greitai priežastis tapo aiški. Seriale „The Knick“ daktaras Thackery (Clive Owen) pareiškia, kad „mirtis turi ilgiausią pasaulyje pergalių seriją“. Tačiau kine trumpą akimirką gali pasirodyti, kad mirtis gali būti nugalėta. Ekrane pergudraujamos pabaisos, išgyvenamos baisiausios pinklės ir panaudodami veikėjus kaip savo surogatus mes trumpai akimirkai patys galime įveikti mirtį.
Gyvenime nėra scenarijaus, tad nežinią dėl tėvo ateities išgyventi buvo sunku. Bet paguoda tapo jausmas, kad bent trumpai akimirkai įmanoma nuvyti mirtį.
Siaubo filmų veikėjai dažnai kaltinami per dideliu paprastumu ar klišėmis, tačiau tai atsiranda ne iš scenaristų tingumo, o iš fakto, jog publika turi gebėti su jais susitapatinti. Indianos universiteto profesorius Andrew Weaveris pabrėžia: „Išgąstis leidžia mums patirti kontroliuojamą baimę, per jį sutinkame savo didžiausias baimes, bet būdu, kuris užtikrina, kad mes jas valdome“.
Man trys, keturi ar net penki siaubo filmai per savaitę padėjo išleisti įtampą. Visi mes supratome, kokia nemaloni situacija, bet nekalbėjome apie tai mieliau spoksodami į televizorių (kaip darė ir pats tėvas). Šitai veikė iki tol, kol mano kelyje atsidūrė Michaelio Haneke „Pakvaišę žaidimai“. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodė kaip eilinis trileris, bet greitai supratau, jog čia nebus įprastų pabaisų.
Į poros (Naomi Watts ir Timas Rothas) namus įsiveržia Paulas (Michaelis Pittas) ir Peteris (Brady Corbetas). Jie paaiškina savo siaubingo žaidimo taisykles ir susilažina su šeima, kad jie neišgyvens dvylikos valandų.
Užtikrindamas, kad lažybose dalyvaus ir žiūrovai, Paulas pasisuka tiesiai į kamerą ir sako: „Kaip manot? Manot, jie turi šansų? Jūs gi už juos, ar ne? Už ką jūs lažinatės?“ Iš karto supratau, jog šiame filme pabėgimo nerasiu, bet likau žiūrėti toliau. Jei būčiau žinojęs, kad Paulas ir Peteris tesės pažadą, būčiau bėgęs iš kino teatro. Gyvenimas buvo sunkus, bet tai, kad režisierius išbraukė bet kokia viltį, padarė šį reginį išties siaubingu.
Išgąstis leidžia mums patirti kontroliuojamą baimę, per jį sutinkame savo didžiausias baimes, bet būdu, kuris užtikrina, kad mes jas valdome.
M.Haneke nerodė smurto, kurio žiaurumą tokiuose filmuose kaip „Pjūklas“ (Saw) ar „Hostelis“ (Hostel) jis ir kritikuoja, bet nebijojo rodyti prie smurto vedančios ceremonijos. Trečiojoje dalyje, Paului su Peteriu jau nužudžius poros sūnų ir suluošinus vyrą, Ana paima ginklą ir nušauna vieną iš užpuolikų. Gimusi viltis greitai sutraiškoma – Paulas paima pultelį, atsuka filmą atgal ir atima iš Anos ginklą. Greitai po to pora nužudoma.
Nepaisant filmo pradžios pažado, publika nenori matyti, kaip veikėjai miršta. Jei norėtų, galbūt „Pakvaišę žaidimai“ būtų tapę hitu. Jie nenori kraujo, jie nori išgyvenimo. Būti arti mirties reiškia vėl džiaugtis gyvenimu. Tądien iš kino teatro aš išėjau nejausdamas katarsio, tik nihilistinę neviltį.
Netrukus po to nustojau žiūrėti tiek siaubo filmų. Mano tėvui padarė operaciją ir viskas baigėsi per savaitę. Jam grįžus namo mes su motina atvirai jam rodėme savo rūpestį.
Šiandien mama vis dar nesupranta, kodėl žiūriu tiek siaubo, bet pasikalbėjęs su manimi supranta tėtis. Kartais, ypač spalį, siaubo filmus žiūrim kartu. Net dingus vėžiui mes įsijungiame „Egzorcistą“ (The Exorcist) tam, kad leistų pamiršti mūsų pačių gyvenimo siaubus. Savo noru mes sėdime tamsoje. Mes leidžiame save gąsdinti čia tam, kad kitur galėtume funkcionuoti.
