Filmas pasakoja apie žmonių artumą, buvimą kartu. Pagrindinė herojė gyvena su savo šeima – viską kontroliuojančia motina, neįgaliu broliu ir autoritetą šeimoje praradusiu tėvu, ankštame bute, kuriame nėra vietos asmeninei erdvei, nėra vietos sau. Ar pabėgimas iš namų ir išsivadavimas iš šio fizinio ir emocinio artumo iš tiesų yra laisvė?
Į šį ir daugybę kitų klausimų žiūrovams atsakė festivalyje viešėjusi ir už negalėjusią į Vilnių atvykti aktorę prizą atsiėmusi talentingoji jaunosios kartos režisierė H. Jušić.
– Kaip jūs pati vertinate savo debiutinį pilnametražinį filmą ir kas jus įkvėpė?
– Šis filmas – tai aš, bandanti susigyventi su savo praeitimi.
– Ar filmo siužetas, dialogai yra įvykiai iš jūsų asmeninės patirties?
– Filmo personažai yra kombinacija savybių žmonių, su kuriais aš užaugau, nors nė vienas veikėjas nėra realaus žmogaus prototipas. Ir taip, dialogų nuotrupos yra mano vaikystės, jaunystės atsiminimai.
– Kiek laiko užtrukote kurdama šį filmą?
– Ilgiausiai užtruko scenarijaus rašymas – maždaug trejus metus. Filmo pagrindinė aktorė nėra profesionalė, niekada nebuvo filmavimo aikštelėje, tad teko su ja dirbti ištisus metus. Mes buvome puikiai pasirengę filmavimo darbams, bet tai buvo mano pirmasis pilnametražinis filmas, tad neišvengėme rūpesčių. Buvo daug chaoso filmavimo aikštelėje. Nuolat buvau ant nervinio išsekimo ribos, nors, atrodė, kad esu pasiruošusi filmuoti.
– Kodėl pasirinkote ne profesionalę aktorę?
– Ji yra tikra, turinti savyje tai, kas galbūt iš pirmo žvilgsnio nepastebima. Tai turėjo būti veikėja, kuri išoriškai nėra patraukli. Norėjau tikrumo, natūralumo. Dar prieš sutikdama Mią galvojau, kad būtų puiku šiam vaidmeniui pakviesti žmogų, kuris niekada anksčiau nevaidino ir kuris jaustų baimę priešais kamerą, norėjau, kad tai būtų ne vaidyba, o tikras žmogus. Kai pamačiau Mią, pasakiau sau, kad ši mergina turi kažką nepaprasto savo akyse, net neįprastai vaikšto. Mes pabandėme ir paaiškėjo, kad ji puikiai tinka šiam vaidmeniui. Sutikau ją paplūdimyje vasaros atostogų metu. Pamačiau ją ir, galima sakyti, įsimylėjau.
– Noriu užduoti klausimą apie filmo temą: žmonių artumą, buvimą kartu. Tai tartum kalėjimas, iš kurio pagrindinė herojė negali ištrūkti. Fizinis žmonių artumas yra kiekviename žingsnyje – paplūdimyje, darbe. Tačiau skirtingai nei artumas šeimoje, čia nėra emocinio ryšio su žmonėmis. Ar manote, kad vienintelis būdas būti laisvam yra emociškai neįsipareigoti kitiems žmonėms? Ar filmo pabaiga tai ir reiškia? Kad pagrindinė herojė, grįžusi namo, emociškai nebeįsipareigos savo šeimai ir tokiu būdu taps laisva?
– Tai įdomi interpretacija. Kartais žiūrovo interpretacija yra įdomesnė už kūrėjo sumanymą. Net nepagalvojau apie tai. Man svarbu buvo pavaizduoti mažyčiame bute įkalintus kūnus – jos kūnas, brolio kūnas, motinos kūnas. Daugelis mano, kad tai depresyvus filmas, kad Mios šeima yra pragaras, o šeimos nariai yra niekšai ir ji gyvena savotiškame kalėjime. Mano manymu, šis jų artumas turi kažką tyro, švelnaus, tai nėra rafinuoti žmonės, kurie subtiliai išreiškia savo jausmus, bet jie nuoširdžiai ir primityviai rūpinasi vienas kitu. Taip, tai jos kalėjimas, bet filmo pabaigoje ji sugrįžta į šeimą, nors jie toli gražu nėra tobuli, ji subrendo ir apsisprendė pasilikti su jais. Tik šį kartą – tai laisvas jos pasirinkimas. Gyvenimas, kurį ji pati pasirenka.
– Tai jūsų pirmasis filmas. Koks buvo jūsų indėlis į visą filmo gamybos procesą? Ne tik režisūra, bet ir dekoracijos, kostiumai, kinematografija – viskas labai tiksliai atspindi filmo temą.
– Operatorė, kostiumų dailininkė dirbo su manimi ir kuriant trumpametražinius filmus, mes puikiai pažįstame viena kitą. Daug kalbėjome apie šį filmą. Tačiau problema buvo koprodukcija. Kartais tai pareikalauja aukų – turėjome dirbti su filmo dailininke iš Danijos, kuri tiesiogine to žodžio prasme, nepritapo prie Kroatijos, nes, žinote, Danijos interjero dizainas yra subtiliausias pasaulyje. Kai ji atvyko, buvo sunku jai paaiškinti, ką reiškia apleistas butas, turėjome jai aprodyti kelias lūšnas mieste, rodėme nuotraukas iš albumų, bet ji vis tiek per daug abstrakčiai tai suprato. Tad galop viskas baigėsi tuo, kad mes su operatore nuolat pertvarkydavome scenografiją – danė viską kruopščiai sudėliodavo, o mes sakydavome – ne, ne, tai per daug gražu ir suversdavome visas šiukšles ant viršaus.
– Ar tiesa, kad pagrindinės herojės šeima nėra stereotipinė Balkanų regiono šeima, kurioje vyras yra galva?
– Sutinku, kad Dalmatijoje, kaip ir daugelyje kitų patriarchalinių visuomenių, vyras yra tartum šeimos galva, tačiau iš tiesų žmona viską kontroliuoja. Bet norėčiau atkreipti dėmesį į vieną dalyką, kurio, galbūt, daugelis ne Kroatijos žiūrovų nesuprato – jos tėvas yra serbas. Karo metais Kroatijos serbai gėdijosi savo kilmės dėl jų šalies karo nusikaltimų. Tai žmogus, kuris prarado orumą. Jis dominuojanti figūra tik tarp šio buto sienų. Jo šeima, žmona, sūnus nėra tai, ko jis tikėjosi iš gyvenimo. Todėl jis nusivylęs ir jam gėda dėl savęs. Filme jis yra toks dėl to, kad yra nelaimingas.
– Ką reiškia filmo pavadinimas?
– Spoksojimas į svetimą lėkštę reiškia kišimą nosies į svetimus reikalus. Pasirinkau būtent šį aforizmą todėl, kad jis taip pat siejasi su valgiu. Šioje šeimoje valgis yra būdas parodyti savo jausmus. Motinai tai yra net smurto aktas – tai, ką ji paruošia pietums. Valgis reiškia labai daug Kroatijoje. Užaugau panašioje šeimoje – jei esi susinervinęs, liūdnas, vadinasi esi alkanas. Kai šeima kartu prie vieno stalo, atrodytų, viskas gerai, mes šeima, kartu pietaujame – ar grįši pietų, mes tavęs laukiame? – tačiau dažniausiai taip nėra.
– Filmas realistiškai vaizduoja Šibeniko miestelį. Tuo pat metu jūs pasirinkote šviesias spalvas, švelnų toną. Gal galėtumėte pakomentuoti šį sprendimą?
– Mes parinkome žalią optinį filtrą kiekvienai scenai. Nenorėjome, kad miestelis atrodytų per daug teigiamas. Pavyzdžiui, siekėme, kad jūra atrodytų lyg kokia purvina upė, nors ji labai skaidri. Tikrovėje miestelis yra daug gražesnis, tačiau mes pasirinkome tokį stilistinį sprendimą. Yra fotografinis realizmas ir vidinis realizmas, kuris atskleidžia miestelio dvasią.