Pokalbio pradžioje A.Stonys užsiminė, jog neseniai jam teko skaityti paskaitas žymiojoje kino mokykloje Kuboje, kurią įkūrė pats Fidelis Castro kartu su Fernando Birri ir Gabrieliu Garcia Marquezu. Pastarojo bute, kuriame iki šiol išlikę jo kasdieniai daiktai ir baldai, jis buvo apsistojęs vizito metu.
„Laikmenoje turiu išsisaugojęs nuotraukas. Ar jums tai įdomu?“, – šypsodamasis klausia režisierius. Nuostabos apimta linkteliu ir atveriu nuotraukų katalogą. „Ar mes galime jomis pasidalinti su mūsų skaitytojais?“, – atsiklausiu. „Tai, žinoma, tam jas ir atnešiau“, – atsako.
Žiūrėdami nuotraukas pradedame kalbėtis. Apie atkurtus jo filmus, jų keliamus prisiminimus, patirtus įspūdžius Kuboje bei naujausią A.Stonio filmą, kuris kino teatrų ekranus turėtų pasiekti jau šių metų rudenį.
– Koks jausmas apima žvelgiant į savo paties filmus, kurtus prieš keletą dešimtmečių? Ar juostiniai filmai pakinta restauravimo proceso metu?
– Apima keistas ir nepatirtas jausmas. Pamatai filmą tokį, koks jis buvo užgimimo metu. Restauruoti filmai, kurie filmuoti 35 mm juosta, yra pervažiavę daugybę kino festivalių, todėl buvo sudrožti nebeatpažįstamai.
Dalis šių filmų buvo nufilmuoti „Svemos“ juosta, kuri laikui bėgant pradeda keisti spalvas – filmas tampa rusvas, po to keičiasi į gelsvą, vėliau virsta raudonu, kol šis raudonis ima blėsti, ir filmas praktiškai išnyksta.
Aš netgi pradėjau galvoti, jog ši juosta tampa tam tikru budistiniu konceptu. Užgimsta, pragyvena savo gyvenimą ir išnyksta. Iš tiesų, tuo metu sukurtų daugelio filmų yra beveik neįmanoma žiūrėti.
Dalis mano filmų, kuriuos aš laikiau pražuvusiais, tokius kaip „Antigravitacija“, „Uostas“, yra nublankę, išblukę, subraižyti taip, jog man, pristačius filmą festivaliams, manęs pradėdavo klausinėti, koks yra to filmo konceptas. Koks čia įdomus sumanymas – kodėl eina tas juodas lietus, per kurį nebesimato kadro vaizdo ir jo nebeįmanoma įskaityti? (juokiasi)
Tačiau autentiškumas išlieka tik tada, kai kino filmas išlieka toks, koks buvo sukurtas tam tikrame laiko tarpe, be pagundų jį pakoreguoti, pagerinti.
Įdomus yra pats filmo atstatymo procesas. Pamatai, kiek nusiima sluoksnių, kino raukšlių, subraižymų, šnypštimų, šnaresių, kurie užsideda ant garso takelio. Kartu atsiveria ir tavo jaunystės klaidos, pradedi suprasti, jog garso takelį galima buvo kitaip padaryti, galima buvo patrumpinti kadrą.
Tačiau autentiškumas išlieka tik tada, kai kino filmas išlieka toks, koks buvo sukurtas tam tikrame laiko tarpe, be pagundų jį pakoreguoti, pagerinti. Todėl sustabdai save ir suvoki, jog filmas – tau jau nebepriklauso. Jis priklauso tam laikmečiui, kuriame buvo sukurtas, todėl jį reikia restauruoti su visomis klaidomis ir netobulumais.
– Kas pasikeitė per tuos du dešimtmečius nuo filmo „Antigravitacija“ sukūrimo?
– Viskas pasikeitė – temų ratas, pasaulis. Juk kinas atspindi pasaulį ir yra jo veikiamas, daug dalykų, kuriuos mačiau vienaip, dabar matau kitaip. Man pačiam labai įdomu pasižiūrėti į save per filmo prizmę.
Nuotraukos ne daug ką tepasako, koks tu buvai, o kino juosta byloja daug daugiau. Ji parodo, kas tau buvo svarbu, kaip tu matei pasaulį, kaip tu bandei jį atspindėti ir t.t..
Kiekvienas filmas tampa pasakojančia nuotrauka, savotiškais dienoraščio puslapiais, kurie pačiam tampa įdomia kelione po savo praeitį.
– Neseniai dalyvavote „Visions du Réel“. Kaip jūsų kūryba šiandien yra sutinkama užsienio festivaliuose?
Kiekvienas filmas tampa pasakojančia nuotrauka, savotiškais dienoraščio puslapiais, kurie pačiam tampa įdomia kelione po savo praeitį.
– Sunku pasakyti. Jeigu kviečia, vadinasi, kažkam mano filmai yra reikalingi. Jie nėra skirti masiniam žiūrovui, todėl aš nesitikiu visuotinės meilės ir pripažinimo.
Aš nekovoju dėl komercinės sėkmės, bet žinau, jog egzistuoja žmonės, kuriems rūpi tie patys dalykai, kaip ir man. Dėl to tie filmai daug metų keliauja ir susirenka pakankamai didelį žiūrovų skaičių.
Mano filmai nešluoja salių per pirmąją pristatymo savaitę, bet jų rodymas išsidėsto per 15-20 metų, ir jie vis dar sukasi kino ekranuose.
– O Lietuvoje?
– Lietuvoje buvo visko. Esu paragavęs labai aštrios kritikos, kuri nepalieka akmens ant akmens. Esu išgirdęs ir pagyrimo žodžių, mane tai įpratino nesureikšminti nei sėkmės, nei aršios kritikos, o daryti tai, ką turi daryti ir tikėtis, jog atsiras žmonių, kuriems bus tai svarbu.
– Neseniai grįžote iš Kubos. Ar ten viešėjote kino reikalais?
– Kuboje buvau pakviestas dėstyti intensyvių dokumentinės programos magistro kursų tarptautinėje „San Antonio de los Banos“ mokykloje. Ji yra garsi visame pasaulyje, ją įkūrė pats Fidelis Castro kartu su Fernando Birri ir Gabrieliu Garcia Marquezu. Pastarasis ten dėstė scenaristiką nuo 1987 iki 2009 metų.
Ši mokykla yra kartų magija. Aš neįsivaizduoju nė vieno režisieriaus, kuris atsisakytų čia atvykti, todėl ten yra pabuvoję ir išsirašę tokie kino grandai, kaip Francis Fordas Coppola, Peteris Greenaway'ius, Stievenas Spielbergas ir t.t.
Ta mokykla yra tarsi keista kino sala. Ji yra pakankamai toli nuo Havanos, pastatyta viduryje lygumų, aplinkui nieko nėra, tik platūs palmių laukai, rytais po langais ganosi arklių bandos.
Studentai čia neturi jokių galimybių pramogauti. Havana juos prarytų su visais šokiais ir malonumais ir naktiniu gyvenimu, o čia nieko nelieka – vien tik kinas. Jie turi kino sales, žiūri filmus, rašo scenarijus, kalba, diskutuoja apie kiną.
Tiesa, šalia mokyklos, kurioje nėra sienų, o tik stogai, yra didžiulis baseinas. Jo atsiradimo istorija yra išties įdomi. Mokyklos statybų metu kažkas iškėlė klausimą (gal juokaudamas, gal rimtai), ar negalėtų šalia mokyklos atsirasti baseinas, o F.Castro atsakė: kodėl gi ne?
Kino žmonės F.Castro laikus prisimena kaip aukso amžių.
Jis pats nužingsniavo ir taip išmatavo būsimo baseino parametrus, pažymėdamas savo batais brūkšnius žemėje. Taip ligi šiol prie didelio, nestandartinio baseino, atitinkančio F.Castro žingsnius, vakarais renkasi studentai.
Gal dėl to kino žmonės F.Castro laikus prisimena kaip aukso amžių. Dabar valdžioje esantis jo brolis Raulis Castro visai nesidomi ir negloboja kino, todėl mokykla susiduria su įvairiomis finansinėmis problemomis. Bet, nepaisant to, kino mokykla ir jai priklausanti teritorija vis dar išlieka įspūdingu reginiu: prie įvažiuojamosios dalies yra specialus pakeliamas šlagbaumas, dėstytojų, studentų namai, ligoninė, veikianti 24-ias valandas.
Ši mokykla savo modernumu prilygsta Danijos kino mokyklai ir ji turi labai gerą reputaciją visoje Europoje. Paskaitos vyksta tik ispanų kalba, mano vedamų paskaitų metu dalyvavo vertėja. Studentai suvažiuoja iš visų pasaulio šalių: iš Baskų krašto, Argentinos, Ispanijos, Portugalijos, Brazilijos.
Įdomu ir tai, jog dėstytojai, kurie yra kviečiami iš viso pasaulio, paprastai yra apgyvendinami bute, kuriame gyveno pats G.Marquezas. Ten yra viskas jo likę ir nepakitę iki šiol – virtuvė, kuriame stovi jo mėgstamas kavinukas, jo žvakidės, jo būties daiktai, vieta, kurioje jis mėgdavo skaityti, jo lempa, jo nuotraukos, jo paveikslai ant sienų.
Atrodo, jog jis ten vis dar gyventų. Apima keistas jausmas dieną esi lyg muziejuje, o naktį jauti jo buvimą, apie kurį byloja įdubusi kėdė ir jos apsitrynę ranktūrai. Rodos, jis vis dar yra čia, nors jau praėjo 2 metai nuo jo išėjimo.
– Ar Kubos kine vis dar egzistuoja cenzūra?
– Nemačiau aštriai politinių filmų, todėl nujaučiu, jog cenzūriniai gniaužtai vis dar tebeegzistuoja. Tarkime, Turkijoje, kurioje laikosi itin griežtas Tayyip'o Erdogan'o politinis rėžimas, regėjau gana aršiai politiką kritikuojančius dokumentinius filmus, o Kuboje man to trūko.
– O koks jausmas būnant pačioje šalyje?
– Jausmas – dvejopas. Tikrai nėra tik juoda – balta. Socializmas labai nuniokojo Kubą, ir tas labai jaučiasi architektūroje, keliuose ir gatvėse. Šis rėžimas paliko savo juodą darbą.
Kuba man pasirodė esanti kryžkelėje, pati dar nelabai susigaudanti, kokiu keliu jai reikia eiti.
Žmonės, su kuriais aš kalbėjausi, sakė, jog labai gerbia F.Castro, todėl, kad jis jų šalį, iki tol buvusią Amerikos viešnamiu, pavertė valstybe.
Tačiau nepaisant visos jam skirtos žmonių pagarbos, čia vis dar išlieka griežta politinė kontrolė. Man būnant ten buvo įvykdyti keli sunkiai suvokiami politiniai areštai, nors, rodos, neseniai čia vyko „Rolling Stones“ koncertas, šalį aplankė Obama.
Kuba man pasirodė esanti kryžkelėje, pati dar nelabai susigaudanti, kokiu keliu jai reikia eiti. Iš vienos pusės ji lyg ir atsiveria pasauliui, bet iš kitos pusės joje vis dar egzistuoja senieji įpročiai, ir jeigu tu ką nors nauja pasiūlai – iškart tampi valstybės priešu.
– Šiais metais žadate pristatyti savo naująjį dokumentinį filmą, kuris turėtų pasirodyti rudenį. Gal galite trumpai užsiminti, apie ką jis?
– Filmas pasakoja apie lietuvę moterį glaciologę, kuri jau daugybę metų gyvena Tian Šanio kalnuose ant ledyno ir jį tyrinėja, todėl filmas ir vadinasi „Moteris ir ledynas“. Filmavimo sąlygos buvo itin sudėtingos. Reikėjo filmuoti 3,5 tūkt. metrų aukštyje, kuriame yra 30 procentų mažiau deguonies.
– Kaip jūs atrandate tokius išskirtinius gyvenimo siužetus?
– Mes visi išgirstame įvairių istorijų, tik dažnai į tai nekreipiame dėmesio ir jas vėliau užmirštame. Mano draugas Ramūnas Žilakauskas, kuris gyveno Kazachijoje, prasitarė, jog būdamas kalnuose atsitiktinai pamatė trobelę, užėjęs į ją sutiko tenai gyvenančią moterį, užkalbino ir suprato, jog ji kalba rusiškai su lietuvišku akcentu. Taip išsiaiškino, jog ji lietuvė, o ta vieta, kurioje jis buvo, yra labai sunkiai pasiekiama.
Dokumentinio kino užduotis/paskirtis yra padaryti matoma tai, kas priešingu atveju liktų nematoma.
Tą nutikimą Ramūnas man papasakojo prieš 7-is metus. Nuo to laiko vis pagalvodavau, kaip įdomu būtų ten nuskristi, užkopti į tą kalną ir susitikti su ta moterimi. Taip ir gimė sumanymas.
Daug dalykų ten atradau, kurių nesitikėjau atrasti, ir daug kas neišsipildė, ko tikėjausi, ką aš įsivaizdavau. Žinoma, atradau ir tai, ko neįmanoma įsivaizduoti. Tas ledynas vis tik yra protu nesuvokiama erdvė, tokia nemirtingumo zona, išgyvenusi jau milijonus metų, todėl ten jautiesi tarsi prisilietęs prie amžinybės.
– Jeigu ne kinas, veikiausiai, tokios istorijos liktų paraštėse...
– Nežinau, kas pasakė šią mintį, bet aš jai pritariu, jog dokumentinio kino užduotis/paskirtis yra padaryti matoma tai, kas priešingu atveju liktų nematoma.
Šiuo metu kino technologijos leidžia parodyti sunkiai žmogui prieinamas vietas, kad ir, pavyzdžiui, pasivaikščiojimą bažnyčios stogais arba nusileidimą į Platelių ežero dugną. Žmogus pats vienas to nesugebėtų padaryti, o kinas tai gali.
