Kitą dieną ji aplankys brolio – tokio paties apgaviko Denio Oušeno, kurį Steveno Soderbergho trilogijoje suvaidino George’as Clooney – kapą ir valiūkiškas šypsnis išduos viską: sesutė ruošiasi savajai aferai, kurią kalėjime planavo penkerius metus, aštuonis mėnesius ir dvylika dienų. Ir joje pagrindiniu smuiku grieš nebe vyrai, o moterys. Kiti laikai.
Praleiskime faktą, kad režisieriaus Garry Rosso istorijai apie moterišką aferą visgi reikėjo pasimaudyti Soderbergho filmų šlovės spinduliuose, taip a priori susirenkant papildomą kasą pinigų, ir pažiūrėkime, kas „Meta Gala“ pokylio metu nuo Dafnės Kliuger (akt. Anne Hathaway) kaklo pavogs 150 milijonų dolerių vertės deimantų vėrinį?
O čia – visas žvaigždynas. Cate Blanchett, kurią įpratome matyti vaidinant damas, ponias ir karalienes, persikūnys į bebaimę, šiek tiek storžievišką baikerę, kuri skiedžia degtinę ir perpardavinėja ją juodojoje rinkoje. Helena Bonham Carter, kuri buvo užstrigusi kostiuminiuose filmuose, toli nenukeliaus: vaidins ekscentrišką dizainerę. Sarah Paulson bus gera žmona ir mama, tiesa, su abejotinos reputacijos praeitimi. O dainininkė Rihanna, kuri, matyt, turėjo į kino sales pritraukti dar kelis tūkstančius papildomų žiūrovų, bandys būti panaši į hakerę, nors be kompiuterio šalia ir penkių frazių, toliau ir nepasistūmės.
Tiesa, prie kompanijos prisijungs dar dvi aktorės – Mindy Kaling ir Awkwafina, tačiau kad ir kaip negražiai tai nuskambės, jos filme, panašu, atsidūrė tik dėl kvotos. Dėl būtinybės reprezentuoti šiandien Holivude (ir ne tik) taisykles diktuojančią įvairovę (diversity). Nebūčiau apie tai prašnekęs, jei režisierius šioms aktorėms būtų pasiūlęs bent kiek įsimintinesnius vaidmenis, tačiau taip nenutiko – jos tėra balastas.
Ir štai, kai spalvinga kompanija surinkta, kai kiekvienai iš moterų paskirta po užduotį (kas į Kliuger sriubą įlašins laisvinamųjų, kas patieks lėkštę, kas pasaugos tualeto duris, kas nusegs vėrinį, kas iškrapštys iš jo deimantus), reikia, kad šis sąstatas riedėtų.
Jis, aišku, rieda, bet nepasišokinėdamas, kaip derėtų geram filmui apie milijonų vertės vagystę (pirmasis „Oušenas“, pripažinkim, toks ir buvo), o pernelyg tolygiai, vietomis net užbuksuodamas. Nes norint, kad pasišokinėtų, neužtenka į krūvą surinkti garsias aktores. Kiekvienai iš jų – ne tik Bullock ir Blanchett – reiktų pasiūlyti bent po vieną šmaikštų numerį. Kad pasišokinėtų, reikia jausti ritmą ir žiūrovui neleisti nuobodžiauti nė minutės. O nenuobodžiaus jis tik tada, kai spėlios, jaudinsis, bus apgautas.
Kas nors galėtų pasakyti, kad mąstant apie „Oušeno 8“ kaip visumą, ne siužetas svarbiausias. Pagaliau Holivude sukurtas filmas, kuriame stambų nusikaltimą įvykdo ir laimikį po lygiai išsidalina tik moterys (įdomu, ar po lygią honoraro dalį išsidalino ir realybėje?). Be to, sakytų jie, svarbu ir tai, kad pasakojama ne tik apie apgalvotą aferą, bet ir Debės kerštą ją išdavusiam mylimajam, vadinasi, niekšui vyrui.
Tačiau kad ir kokia stipri būtų filmo reklaminė kampanija, kuri laikosi ant „moterų jėgos“ („women’s power“) pamato, populiariuose pokalbių šou besilankančios ir apie „naują erą Holivude“ kalbančios filmo aktorės šiaušia tik paviršių. Kol jas režisuos vyras, o šį, savo ruožtu, didžiulės vyrų valdomos gamybos kompanijos („Warner Bros.“, „Village Roadshow“ ir „Smoke House“ su Clooney priešakyje), tol pramoginis kinas mažai kuo keisis. Jame išliks per daugelį metų vyrų suformuotos pasakojimo taisyklės ir vyriško žvilgsnio, nukreipto į pasakojimo objektą – moterį, praktikos.
Panašu, kad šiandien Holivudas tampa tik platforma probėgšmais pakalbėti aktualiomis temomis. Na, tokia statine, ant kurios neseniai užsilipo ir šiuo metu Lietuvoje rodomo filmo „Su meile, Saimonas“ kūrėjai, publikai pasiūlę homoseksualaus paauglio brendimo dramą. Tačiau kur kas įdomiau, jei režisieriai pirmiausiai būtų pabandę pasigalynėti su įsisenėjusiomis naratyvo strategijomis ir būtų pabandę perlaužti patį žanrą.
