Jau praėjo dveji metai po #MeToo judėjimo Lietuvoje pradžios, kai aktorė Julija Steponaitytė ir scenografė bei kino dailininkė Paulė Bocullaitė apkaltino režisierių Šarūną Bartą galimu seksualiniu priekabiavimu. Konferencijos metu paaiškėjo, kad vis dar neaišku, kaip žiniasklaida bei kino bendruomenė turėtų žvelgti į su seksualiniu priekabiavimu apkaltintus asmenis ir jų kūrybą.
Konferencijos metu iškeltas ir klausimas – ar apskritai Lietuvoje egzistuoja lyčių nelygybė? Taip pat diskutuota apie lyčių proporcijas kino institucijose.
Diskusijoje dalyvavo Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, Lietuvos kino centro (LKC) Filmų sklaidos, informacijos ir paveldo skyriaus vedėja Dovilė Butnoriūtė, Vilniaus dailės akademijos (VDA) rektorė dr. Ieva Skauronė, scenaristė, LMTA Kino dramaturgų kurso vadovė Birutė Kapustinskaitė, prodiuseris, Nacionalinių kūrybinių ir kultūrinių industrijų asociacijos ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos (NPA) pirmininkas Kęstutis Drazdauskas, „Scanoramos“ programų koordinatorius Dmitrij Gluščevskij. Diskusijos moderatorius – LRT portalo vyriausiasis redaktorius Mindaugas Jackevičius.
Institucijų išvados ir veiksmai po #MeToo
Moderatoriaus teigimu, #MeToo apkaltinti VDA dėstytojai, kitaip nei LMTA, nebedirba su studentais. Anot I.Skauronės buvusi VDA ėmėsi priemonių – vyko seminarai, kuriuose dalyvavo didžioji dalis bendruomenės. Anot jos, vieno mygtuko paspaudimu studentai galėjo paprastai ir aiškiai išreikšti savo skundus, kurie pasiekė ir akademinės etikos komisiją. Buvo įvesta anoniminės apklausos sistema kiekviename semestre. Joje keliami klausimai apie studijų aplinką, santykius su dėstytoju.
„Nors priemonių buvo imtasi, negaliu užtikrinti, kad pas mus tikrai jau nieko nebebus. Šiuo metu gyvename normaliu ritmu. O prevencija turėtų vykti kiekvieną dieną – dėstytojų, administracijos, studentų akys turi būti atviros“, – sakė I.Skauronė.
Nederamu elgesiu apkaltintas LMTA dėstytojas Jonas Vaitkus karjeros akademijoje nenutraukė. B.Kapustinskaitė teigia šio klausimo tiksliai komentuoti negalinti, nes, kai vyko skandalas, jos akademijoje nebuvo: „Bet veiksmų tikrai imtasi ir studentai turi galimybę kreiptis pagalbos. Kadangi paraleliai buvo ir savižudybių atvejų, pas mus atsirado psichologas, galintis padėti, jeigu žmogus jaučiasi nesaugus ir pažeistas. Tai savaime svarbus žingsnis.“
Paklausta, ar pati turi žinių, galinčių padėti studentui, ji atsakė: „Oficialių mechanizmų nežinočiau. Gavusi studento sutikimą, tą pačią akimirką eičiau pas dekanę ir papasakočiau situaciją.“
15min primena, kad po #MeToo skandalo LKC sulaukė peticijos, prašančios užtikrinti moterų lygiateisiškumą ir orumą kino industrijoje.
Konferencijos metu buvo paklausta, kokių veiksmų LKC ėmėsi sulaukusi atviro laiško, taip pat adresuoto Kultūros ministerijai, LMTA ir Lietuvos kino bendruomenei. D.Butnoriūtė atsako: „Perėjome prie to, kad sutartyse atsirado punktas užtikrinti orią darbo aplinką. Tačiau pernelyg daug neiškomunikavome, tai nemažai kino kūrėjų pasirašė neperskaitę sutarties.“
„Išėjo taip, kad mums reikėjo prisiimti atsakomybę. Mes inicijavome projektą, kurio formos paieškos truko devynis mėnesius. Nors [atliktas] tyrimas ir nėra reprezentatyvus, tačiau turime būdą teigti, kad problema egzistuoja. Juk oficialių teisinių įrodymų nėra. Todėl džiaugiuosi, kad NPA organizuoja susitikimą ir ruošia rekomendacijas. Rinksimės pirmąją gruodžio savaitę ir sudėję viską į vieną krūvą spręsime, kaip industrija nori judėti toliau“, – teigia D.Butnoriūtė.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija po publikacijos pasirodymo pateikė tikslinimą:
„Pirma, „moderatoriaus teigimu, #MeToo apkaltinti VDA dėstytojai, kitaip nei LMTA, nebedirba su studentais“. Tai pirmas neteisingas teiginys, nes LMTA nedirba #MeToo apkaltinti dėstytojai. Antra, publikacijoje teigiama, kad „nederamu elgesiu apkaltintas LMTA dėstytojas Jonas Vaitkus karjeros akademijoje nenutraukė“. Tai antras neteisingas teiginys, nes Jonas Vaitkus nedirba LMTA nuo 2018 m. birželio 22 d.“
Kaip kalbėti apie Š.Bartą?
Konferencijoje D.Gluščevskij buvo iškeltas klausimas dėl sprendimo kviesti režisierių Š.Bartą dalyvauti festivalio „Kino klube“, nors jo filmas „Sutemos“ „Scanoramoje“ rodomas nebuvo.
D.Gluščevskij teigia, kad filmo „Sutemos“ rodymas „Scanoramoje“ buvo pasiūlytas dar vasarą. Festivalio koordinatoriaus teigimu, Š.Barto filmo komanda negavo premjeros norėtame A klasės festivalyje, todėl peržiūros „Scanoramoje“ vis tik teko atsisakyti: „Kai paaiškėjo, kad filmo nebus, bet jo išleidimas bus iškart po festivalio, prodiuseriai kreipėsi dėl galimybės gauti festivalinio eterio. Mes sutarėme, kad pakviesime komandą pakalbėti apie filmą. Jeigu kam įdomu, galiu patvirtinti tai susirašinėjimais – iki paskutiniųjų dienų nežinojome, ar pats režisierius atvyks į šitą pokalbį. Mes norėjome pasikalbėti su žmonėmis, kurie prisidėjo prie filmo kaip kolektyvinio kūrinio. Tikrai netapatiname jo su Š.Barto asmenybe.
Mūsų žiniomis, šis filmas nėra susijęs su netinkamu elgesiu ir tai buvo pakankama, kad priimtume šį kūrinį į programą. Taigi, šis pokalbis nebuvo inicijuotas festivalio. Man atrodo, kad mes atliekame savo kaip filmų sklaidos platformos funkciją. <…> Galiausiai, nei vienas renginys lyg koks Trojos arklys nuo žiūrovų nebuvo slepiamas. <...> Visi norėję, galėjo ateiti ir užduoti klausimus režisieriui.“
Diskusijoje taip pat buvo paminėtinas daug kritikos sulaukęs praėjusios savaitės „Žmonių“ žurnalo numeris, ant kurio viršelio atsidūrė Š.Bartas. Diskutuota ir dėl LRT interviu su režisieriumi Š.Bartu.
M.Garbačiauskaitė-Budrienė mano, kad žiniasklaidoje tabu ir nekalbinamų žmonių neturėtų būti. Tačiau svarbu, kaip šie pokalbiai atliekami – jiems reikia stipriai pasiruošti: „Kalbant apie interviu su praeityje apie #MeToo skandalą nekalbėjusiu Š.Bartu, buvo puiki proga paklausti, kaip ten buvo iš tiesų. Bet ne teirautis, kaip tai paveikė režisieriaus įvaizdį. Metu akmenį į mūsų pačių daržą.“
Anot jos, temos, kuriomis nekalbama, Lietuvoje atsirado dėl tarptautinėje spaudoje bei akademiniame pasaulyje gajos tendencijos, atsiradusios įsigalėjus socialiniams tinklams:
„Jeigu liberaliai mąstantis jaunimas nesutinka su pranešėju ar dėstytoju, imamas daryti spaudimas akademinei laisvei. Pavyzdžiui, nesutampa pažiūros ir jie nenori klausytis paskaitos. Mes neseniai sulaukėme kritikos, kad išdrįsome pakalbinti Rūtą Vanagaitę. Manau, kad šis spaudimas yra nesveikas – net ir kontroversiškos, praeityje skandalingus poelgius padariusios asmenybės turi teisę į eterį, žurnalistai gali juos kalbinti. O galiausiai, tai yra įdomu!“ – teigia M.Garbačiauskaitė-Budrienė.
Anot jos, šiame kontekste žurnalistinė bendruomenė yra sutrikusi: „Kalbėjau su mūsų kultūros redaktore Agne Biliūnaite, kuri turėjo susirinkimą su LRT kultūros žurnalistais. Jo metu buvo diskutuojama, kaip reikėtų atspindėti šių menininkų darbo vaisius, ką daryti su Š.Barto filmu? Diskusijoje nuomonės išsiskyrė. Vyresnioji karta linkusi atsiriboti nuo #MeToo skandalo ir žiūrėti į meno kūrinį kaip į savaime vertingą dalyką, o jaunesnioji karta atvirkščiai. Galiausiai nusprendėme pasikviesti žmogaus teisių atstovus konsultacijai.“
Lyčių diskriminacija kino rinkoje
K.Drazdauskas seksualinio priekabiavimo problemą pripažįsta, bet diskriminacijos ženklų lyties požiūriu nemato: „Tiek vyrai, tiek moterys Lietuvoje turi lygias galimybes dalyvauti kino industrijoje.“
Jo teigimu, lyčių lygybė ir seksualinis priekabiavimas yra dvi skirtingos temos: „Būtent seksualinio priekabiavimo tema NPA diskutuojame ganėtinai dažnai. Aktyviai dirbame su LKC ir buvome jų darbo grupėje, kurioje matėme Margaritos Jankauskaitės tyrimą. Vėliau asociacijos turėjo susirinkimą, kurio metu buvo parengtos rekomendacijos, pasirodysiančios kitą savaitę.“
Paklaustas apie M.Jankauskaitės tyrime atskleistą informaciją dėl seksualinio priekabiavimo ir jaunų aktorių savijautos, K.Drazdauskas atsako: „Pati M.Jankauskaitė pripažįsta, kad tyrimas nėra reprezentatyvus. Tačiau jis parodo nerimą keliančias tendencijas ir į jas reikėtų reaguoti. Dėl to NPA nuomonė yra vienareikšmiškai vieninga. O kokios priemonės galėtų būti naudojamos, yra daugiau skirtingų nuomonių.“
K.Drazdausko buvo klausiama ir dėl dr. Linos Kaminskaitės-Jančorienės bei dr. Jelenos Šalaj tyrimo: „Jis pateikia skaičius, o jie yra tokie, kokie yra. Kyla klausimas, ar jie atsiranda dėl sąmoningos diskriminacijos? Galbūt tai per metų metus susiformavusi situacija. Jeigu mes imtumėmės drastiškų priemonių ir įvestumėm kvotas, gauti kino finansavimą pasidarytų beveik neįmanoma – tiesiog nėra tiek žmonių. Esamu metu yra daugiau kūrėjų vyrų nei moterų. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad tokioje mažoje terpėje procentinis svertas yra ryškus.“
Anot D.Butnoriūtės, daug ką lemia istorinis kontekstas, nes senosios santvarkos laikais režisieriai dažniausiai būdavo vyrai. Sugriuvus Sovietų Sąjungai, prireikė nemažai laiko, kad kino industrija atsitiestų.
Vis dėlto, su LKC ateina ir naujoji kūrėjų karta: „Reikėtų priminti, kad pats LKC – jauna institucija, jai viso labo aštuoneri metai. Per šį laiką keitėsi ir pati finansavimo ir vertinimo sistema. Tai truko bene penkerius metus, kol priėjome prie dabartinės situacijos – sprendimų priėmime gali dalyvauti bet kuris tuo metu projektų nevykdantis prodiuseris.”
D.Butnoriūtė nori atkreipti dėmesį į dabartinės veiklos potencialą: „Europos audiovizualinės observatorijos duomenimis, Lietuva yra viena tarp dešimties šalių, kuriose sparčiausiai auga moterų režisierių skaičius. Jis niekaip negali būti forsuotas.“
LKC sklaidos departamento vadovės teigimu, šiandien LKC paramą projektams gauna visi, turintys kokybinį potencialą. O skirstyti tai pagal lytis būtų sudėtinga: „Esame maža šalis su mažu biudžetu. Deja, nelabai daug remiame trumpametražių filmų, kurie ir kitose tokio pat biudžeto šalyse nesulaukia tiek finansinio dėmesio“, – sako ji.
„Remiantis rinka, kuri laikoma platforma eksperimentams, galima teigti, kad startuolių padėtis yra gera – turime daug merginų kūrėjų. Tikimės, kad po tam tikro laiko jos ateis su pilno metro filmais. Deja, papildomai skatinti negalime“, – teigia D.Butnoriūtė.
