Dagmar Brunow yra viena iš Hamburgo tarptautinio queer filmų festivalio programų sudarytojų, Švedijos Linėjaus universitete ji dėsto kino teoriją bei lyčių studijas. D.Brunow domisi kultūrinės atminties, feminizmo bei queer istoriografijos temomis, taip pat dokumentiniu, eksperimentiniu, avangardiniu kinu bei video menu.
– Pati dalyvaujate rengiant Hamburgo tarptautinį queer filmų festivalį. Kodėl, jūsų nuomone, queer kino festivaliai yra reikalingi?
– Manau, kad queer festivalių poreikis yra didžiulis pirmiausia dėl to, nes kine ir televizijoje nepakanka vietos LGBT+ naratyvams bei reprezentacijai. Tiesa, kai kurie filmai ir serialai jau pasiekė ir plačiąją publiką, tačiau realybė tokia, jog didžioji dalis queer filmų yra rodomi išskirtinai tik queer festivalių metu. Taip pat tokie festivaliai sukuria erdvę susitikimui su bendraminčiais bei progą formuoti bendruomenę. Daugelis lankytojų, nors ir trumpam, pagaliau pasijaučia nesantys mažuma, o tai ypač įkvepia.
Manau, kad queer festivalių poreikis yra didžiulis pirmiausia dėl to, nes kine ir televizijoje nepakanka vietos LGBT+ naratyvams bei reprezentacijai.
– Kas yra queer filmas – ar LGBT+ tematika yra būtina, kad filmą galėtume laikyti queer?
– Tikrai nemanau, kad LGBT+ naratyvas yra būtinas, kad filmas galėtų būti laikomas queer. Dažnai šis terminas yra vartojamas kaip sinonimas LGBT+ turiniui nusakyti, tačiau, mano nuomone, queer – tai iššūkis nusistovėjusioms normoms bei riboms. Jis gali nusakyti ne tik nepaklusimą lyties ar seksualumo standartams, bet ir kvestionuoti, kas yra laikoma tauta, kieno istorijos yra išsaugojamos visuotiniame naratyve, bei skatinti diskusijas rasės, etniškumo, klasės ar įgalumo plotmėse.
– Kaip festivalių programų sudarytoja, peržiūrite daug filmų. Kokios yra dabartinės queer filmų tendencijos? Ko kviestumėte nepraleisti šių metų „Kreivių“ programoje?
– Tendencijos yra įvairios tiek, kiek įvairūs ir filmai. Ypač džiaugiuosi, kad pagaliau vis daugiau randasi filmų, kurtų ne Europoje ar JAV, kurie patraukia žiūrovus iš viso pasaulio. Pavyzdžiui, filmas „Rafiki“ iš Kenijos – spalvinga bei energija trykštanti dviejų merginų meilės istorija, kuri savoje šalyje, deja, buvo uždrausta. O „Kreivių“ programoje labiausiai rekomenduočiau susipažinti su Barbaros Hammer kūryba. Jos eksperimentinius filmus galima laikyti queer dviguba šios sąvokos reikšme. Jie sukuria erdvę atviram moters meilės kitai moteriai vaizdavimui kine bei LGBT+ istoriografijos tyrimams, bet tuo pačiu ir nuolat plečia kinematografijos ribas, atveria naujas queer filmų kūrybos ir žiūrėjimo kryptis.
– Kaip manote, kokius tikslus ateičiai turėtų išsikelti queer filmų festivaliai?
– Pirmiausia, suteikti erdvę festivalių lankytojams žiūrėti filmus ne vienumoje, o kartu – pasijausti įvairios bendruomenės dalimi. Kaip ir kelis pastaruosius dešimtmečius, taip ir ateityje festivaliai turės atlikti svarbią kino sklaidos funkciją – jie padeda remti filmų kūrėjus, prodiuserius bei platintojus, o taip pat ir prisiminti bei minėti turtingą queer kino paveldą. Trumpai tariant, jie būtini parodyti filmams, kurių kitaip nepamatytume, ir žiūrėti juos drauge. Manau, kad ir ateityje queer filmų festivaliai išliks svarbūs tiek kritinių diskusijų, tiek kino meno ir buvimo bendruomene šventimo vietomis!
Rugsėjo 5 d. 19.30 val. kino centre „Skalvija“ D.Brunow pristatys B.Hammer filmą „Nitratiniai bučiniai“. Įėjimas į visus festivalio filmus – auka nuo vieno cento. Visa programa – čia.
Rugsėjo 6 d., 14 val. D.Brunow taip pat skaitys paskaitą Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, paskaitos pavadinimas – „Medijų archyvavimo feministinė ir queer politika“.
