Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 12 26

Kristina Buožytė: „Filmas „Aurora“ – aistringa kelionė į minčių pasaulį“

Iš kur atsiranda aistra? Kada gimsta meilė? Ar žmogaus jausmai, emocijos, elgesys yra tik cheminių reakcijų pasekmė ar kažkas daugiau? Atsakymų į šiuos klausimus ieško nauja 30 metų režisierės Kristinos Buožytės, išgarsėjusios filmu „Kolekcionierė“, kino juosta „Aurora“.
Kristina Buožytė
Kristina Buožytė / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.

Nuo sausio 4 d. romantinė drama su mokslinės fantastikos elementais Lietuvos žiūrovus pakvies ne tik susimąstyti, bet ir patirti neįprastų fizinių potyrių, sėdint prieš didįjį kino ekraną.

– Jūsų filmo pasaulinė premjera šią vasarą įvyko Karlovy Varų kino festivalyje. Vėliau filmas keliavo po kitus festivalius, pelnė apdovanojimų ir štai pagaliau jį galės išvysti lietuviai. Ką jaučiate, artėjant nacionalinei premjerai? – savaitraštis „15min“ paklausė K.Buožytės. 

– Nesvarbu, kad filmas daug keliavo, sulaukė pripažinimo. Kai kam jis patiko, bet kai rodau savame krašte, saviems žmonėms, jaučiu didžiulę atsakomybę. Kita vertus, labai smalsu ir įdomu, kaip žiūrovai priims mano filmą. Jaučiu jaudulį, lyg prieš antrą premjerą.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Buožytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Buožytė

– Prisiminkite, ką jautėte per pirmąją viešą savo filmo peržiūrą?

– Tikėjausi, kad atsisėsiu tarp žiūrovų ir žiūrėdama kartu pajusiu, kaip jie jaučiasi, kaip reaguoja. Bet man nepavyko – jaudulys buvo per didelis. Sėdėjome su aktoriais, operatoriumi, kurie visą filmą taip pat matė pirmą kartą, ir aš labai už juos jaudinausi.

Marius Jampolskis prieš premjerą juokavo, kad jei filmas bus nepavykęs, jis mane pasmaugs, bet, atrodo, jam filmas patiko. O Jurga Jutaitė mane nustebino, kai per paskutinę sceną pradėjo juoktis – ją užliejo per didelis emocijų antplūdis, ji aiškino, kad nesitikėjo savęs tokios pamatyti.

Premjeros visada yra neadekvačios emociškai – aktoriai mato ne filmą, o save, jiems reikia priimti save įvairiose scenose, amplua, žiūrėti į savo nuogus kūnus. Bet negirdėjau, kad aktoriai būtų nusivylę – manau, jei reiktų, jie sutiktų ir dar viename mano filme nusifilmuoti (juokiasi).

– Esate sakiusi, kad jums, kuriant filmą, labai svarbus kūrybinės grupės tarpusavio ryšys. Tikriausiai dėl to antrą kartą vaidinti savo filme pakvietėte M.Jampolskį?

– Marius yra geras, talentingas, labai natūralus aktorius – manau, tokių žmonių yra nedaug. To užtaiso, charizmos ekrane, kurią turi Marius, neišmoksi – tai yra dovana aktoriui. Todėl labai džiaugiausi, kai Marius sutiko vaidinti.

Su Jurga mes dirbome pirmą kartą ir ji man buvo didelis atradimas. Jurga yra labai įdomi: ji gali būti ir aristokratiška, ir visiška mergiotė. Tai – neeilinis žmogus, kurio netradicinis gyvenimas persikelia ir į ekraną.

Filmo Aurora kūrėjų nuotr./Kristina Buožytė, Jurga Jutaitė, Marius Jampolskis
Filmo „Aurora“ kūrėjų nuotr./Kristina Buožytė, Jurga Jutaitė, Marius Jampolskis

– Sukurti antraplanį vaidmenį „Auroroje“ pasiūlėte ir režisieriui Šarūnui Bartui. Kaip sekėsi dviem režisieriams vienoje filmavimo aikštelėje?

– Iš pradžių dėl to labai jaudinausi, bet Šarūnas labai pagarbiai ir profesionaliai elgėsi. Aikštelėje jis buvo aktorius, iš kurio labai daug išmokau, filmuodama tuos kelis epizodus.

Dar vienas atradimas man buvo aktorius Darius Meškauskas. Puikiai prisimenu, kaip būdama mokinė eidavau į jo spektaklius Klaipėdoje. Mane sužavėjo jo darbas šiame filme, jo sukurtas personažas. Apskritai visi aktoriai dirbo atsidavę, todėl labai laukiu Lietuvos žiūrovų nuomonės.

– „Aurora“ intriguoja savo nenusakomu žanru, laviruojančiu tarp melodramos ir mokslinės fantastikos. Žadate nustebinti žiūrovus Lietuvos kinui nebūdingu filmu?

– Žanras iš tiesų nenusakomas. Fantastiniams filmams būtini specialieji efektai, kurie automatiškai lemia didelius filmų biudžetus. Mes su scenarijaus bendraautoriumi, prancūzu Bruno Samperiu, šiuo filmu norėjome sukurti nuotykį, neišeidami iš biudžeto rėmų – todėl negalėjome sau leisti „Žvaigždžių karų“ ar „Žiedų valdovo“ (juokiasi).

Su scenarijaus bendraautoriumi, prancūzu Bruno Samperiu, šiuo filmu norėjome sukurti nuotykį, neišeidami iš biudžeto rėmų – todėl negalėjome sau leisti „Žvaigždžių karų“ ar „Žiedų valdovo“.

Po „Kolekcionierės“ aš norėjau sukurti istoriją apie dviejų žmonių santykį, panagrinėti, kaip atsiranda aistra, ar ją iššaukia kūnas, ar mūsų projekcija į kitą žmogų. Labai ilgai ieškojome būdo, kaip visas šias mintis perteikti viena istorija ir sugalvojome, kad visa tai galėtų vykti žmogaus galvoje.

Kasdien neurologijos srityje mokslininkai išsiaiškina vis daugiau dalykų, kaip veikia žmogaus smegenys. Tačiau, ar žmogaus jausmai, emocijos, elgesys yra tik cheminių reakcijų pasekmė, ar kažkas daugiau? Gilinomės į šių dienų mokslinius tyrimus, inovacijas, atradimus ir taip išsirutuliojo siužetas.

Pasižiūrėjus į šių dienų visuomenę, matome, kad ir technologijos labai pakeitė žmonių gyvenimą. Internetas, mobilieji telefonai, „Skype“, „Facebook“ pakeitė bendravimą – nebūdami šalia, sugebame turėti darbo ar net intymių santykių. Kiek yra porų, kurios bendrauja per atstumą! Visas šias mintis supynėme į filmo istoriją – manau, žiūrovas po peržiūros taip pat turės apie ką susimąstyti. 

Liudos Diržytės nuotr./Kadras ia Filmo Aurora: Jurga Jutaitė ir Marius Jampolskis
Liudos Diržytės nuotr./Kadras iš Filmo „Aurora“: Jurga Jutaitė ir Marius Jampolskis

– Kaip gimė idėja nuvesti žiūrovą į minčių pasaulį?

– Nuo vaikystės svajojau, kad būtų gera ką nors pasikviesti į savo mintis ir parodyti savo pasaulį, todėl iš karto užsikabinau už idėjos perteikti dviejų žmonių santykį minčių plotmėje. Ten – viskas galima, negalioja jokie socialiniai rėmai, nereikia slėptis, nieko vaidinti, gali būti toks, koks esi, ir nebūti teisiamas.

– Ar šiam filmui būtinas didysis kino ekranas, kad žiūrovas pajustų tikrąjį efektą?

– Taip. Prieš kurdama šį filmą, prisižiūrėjau labai daug 1970-ųjų kino juostų – man labai patiko jų atmosfera. Atrodo, filmas pasibaigia, o tu vis dar būni jame. Mane tai labai paveikė.

Todėl mano tikslas buvo ne tik papasakoti istoriją, bet tuo pačiu metu suteikti žiūrovui fizinių išgyvenimų. Tam pasitelkėme muziką, garsą, naudojome labai daug žemų ir aukštų dažnių, kurie veikia fiziškai. Filme rodome labai daug vaizdų, abstrakcijų, ilgų kadrų, kad žiūrovą panardintume į hipnotišką būseną. Visos šios priemonės reikalingos tam, kad žiūrovas ne tik sektų istoriją, bet ir kartu gyventų su filmu, jo personažais. Didelis ekranas tam būtinas.

– Ar galima palyginti jūsų filmus „Kolekcionierė“ ir „Aurora“? Kas juos jungia ir skiria?

– „Kolekcionierė“ buvo vienas labai intymus projektas, o „Aurora“ – kitas. Juos jungia tai, kad viskas yra paimta iš gyvenimo, nes aš manau, kad mes galime kalbėti tik apie tai, ką suprantame, o mes suprantame tai, ką išgyvename.

„Aurora“ yra apie aistrą, apie tai, kokią svarbą santykiuose turi žmogaus kūnas, kada gimsta meilė ir kas tai yra, kada mes pradedame matyti tikrą žmogų, nuėmę visus savo įsivaizdavimus ir projekcijas.

Man svarbu kurti tokį kiną, kurį aš pati norėčiau žiūrėti – jei mane tai domina, gal ir kitiems bus įdomu.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Buožytė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Kristina Buožytė

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos