Filmo centre – dviejų skirtingų žmonių ir jų šeimų likimai. Vienas jų – Grantas Gochinas – JAV gyvenantis žydas litvakas, kurio beveik visi šeimos nariai buvo nužudyti nacių ir su jais kolaboravusių lietuvių Antrojo pasaulinio karo metais.
Kita filmo herojė – Silvia Foti (Kučėnaitė) – JAV gyvenanti rašytoja ir žurnalistė, prieštaringai vertinamo, tiesioginiu prisidėjimu prie žydų žudymo kaltinamo Jono Noreikos anūkė. 2022 m. S.Foti išleido knygą „Vėtra lietaus šalyje: Jono Noreikos anūkės pasakojimas“.
Kaip teigiama filmo komandos išplatintame pranešime, „M.Kretzmerio filmas „J‘Accuse“ sugretina G.Gochino ir S.Foti gyvenimus, jų netikėtą sprendimą bendradarbiauti ir netgi tapti artimais draugais, nepaisant to, kad S.Foti senelio sprendimai nulėmė tragišką G.Gochino šeimos likimą“.
2022 metais pasirodęs filmas, jo kūrėjų teigimu, jau parodytas beveik šimte dokumentinių filmų festivalių, kur nuskynė nemažai laurų.
Tad ką ir kuo šiame filme kaltina režisierius M.Kretzmeris bei jo herojai? Apie tai 15min pasiteiravo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istoriko, nacių okupacijos laikotarpio tyrinėtojo dr. Alfredo Rukšėno.
Kam tarnauja istorija?
Pasak istoriko, šis filmas nekelia abejonių dėl jo techninių bei kūrybinių sprendimų: filmas ne tik gražiai nufilmuotas, tačiau jame panaudota ir nemažai archyvinių nuotraukų. Tiesa, šiuolaikinių technologijų būdu šie dokumentiniai kadrai yra nuspalvinti, tad filme tampa ne tiek istoriniu dokumentu, kiek kūrybiška interpretacija.
Filmas sukuria vizualiai vientiso, dinamiško ir šiuolaikiško kūrinio įspūdį, o nuotraukų spalvos tartum priartina Holokausto laikotarpį prie šių dienų.
Šia prasme, pašnekovo teigimu, M.Kretzmerio filmas sukuria vizualiai vientiso, dinamiško ir šiuolaikiško kūrinio įspūdį, o nuotraukų spalvos tartum priartina Holokausto laikotarpį prie šių dienų ir žymiai stipriau sužadina emocijas bei susidomėjimą filmo turiniu.
Anot A.Rukšėno, šiame filme vertingiausia yra dviejų jo herojų asmeninių šeimos istorijų liudijimas bei jų santykis su šia skaudžia patirtimi.
„G.Gochinas pasakoja apie savo senelį, buvusį Lietuvos savanorį ir jam be galo skaudu, kad šis žmogus, drauge su kitais Lietuvos žydais buvo nužudytas talkinant ir lietuviams. Tuo tarpu S.Foti prisimena, kaip vaikystėje savo senelį vertino kaip didvyrį, tačiau su laiku paaiškėjus jo sąsajoms su žydų genocidu, jos požiūris ėmė keistis, tad tai tapo skaudžia ir dramatiška vertybių perkainavimo istorija“, – kalbėjo istorikas.
Daugelis filmo herojų pateikiamų Holokausto istorijos Lietuvoje vertinimų prasilenkia su istoriniais tyrimais, atliktais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei žinoma istoriografine medžiaga.
Tačiau, anot jo, daugelis filmo herojų pateikiamų Holokausto istorijos Lietuvoje vertinimų prasilenkia su istoriniais tyrimais, atliktais ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje bei žinoma istoriografine medžiaga.
„Labiausiai į akis filme krinta tai, kad istorija pateikiama išimtinai pagal šių dviejų asmenų pasakojimus. Kalbėdami apie Holokaustą Lietuvoje jie remiasi ne fundamentaliais istoriniais tyrimais, bet asmeniška savo pačių istorijos interpretacija. Todėl susidaro įspūdis, kad jie siekia ne tiek tarnauti istorijai, kiek to, jog istorija tarnautų jiems“, – kalbėjo A.Rukšėnas.
Ar Jonas Noreika žudė žydus?
Filme dėstydama savo šeimos, labiausiai senelio Jono Noreikos-Generolo Vėtros istoriją, pašnekovo teigimu, S.Foti neatliko objektyvaus istorinio tyrimo, ignoravo esamą archyvinę medžiagą bei kitų istorikų darbus, tačiau persiėmusi išimtinai jai tinkama istorijos interpretacijos versija, daro savo išvadas.
„Šiame filme J.Noreika be jokių užuolankų yra vadinamas žudiku. Jis kaltinamas tuo, kad 1941 metų liepos 12–13 dienomis, būdamas Plungės komendantu, įsakė sušaudyti šio miesto žydus – apie 1800 asmenų. Šios versijos formuotojas yra išeivijos lietuvis Aleksandras Pakalniškis. Būtent tokią versiją jis pateikia apie Plungės žydų nužudymą“, – teigė A.Rukšėnas.
Tačiau, istoriko teigimu, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai, atlikę išsamų kompleksinį dokumentinių šaltinių bei archyvinių medžiagų tyrimą, šiai A.Pakalniškio atsiminimų versijai nerado jokių istorinių patvirtinimų.
Asmeniškai pats tikrinau šias medžiagas ir galiu patvirtinti, kad niekas nemini J.Noreikos kaip žydų žudynių dalyvio.
„Lietuvos ypatingajame archyve saugomos asmenų, susijusių su šiomis žudynėmis Plungėje, bylos. Asmeniškai pats tikrinau šias medžiagas ir galiu patvirtinti, kad niekas nemini J.Noreikos kaip žydų žudynių dalyvio. Šiuose šaltiniuose yra teigiama, kad įsakymas sušaudyti žydus gautas iš vokiečių komendantūros Plungėje, žudynėse dalyvavo dalis nacių karių, o jas vykdė Povilo Alemo vadovaujamas pagalbinės policijos būrys“, – kalbėjo istorikas pabrėždamas, kad būtent tokią išvadą savo darbuose pateikia ir istorikas Christophas Dieckmannas, tyrinėjęs nacių okupacijos laikotarpį Lietuvoje.
Kodėl A.Pakalniškis savo atsiminimuose dėl Plungės žydų žudynių kaltina būtent J.Noreiką, istorikas A.Rukšėnas atsakyti negalėjo. Anot jo, šis liudijimas iki šiol palieka atvirą klausimą – ką 1941 metų liepos 12–13 dienomis, kai vyko šios žudynės Plungėje, išties veikė J.Noreika.
Pašnekovas taip pat pastebėjo, kad J.Noreikai inkriminuojamas ir dalyvavimas žydų žudynėse jam einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Tačiau atlikti istoriniai tyrimai to taip pat niekaip nepatvirtina.
„J.Noreika buvo susijęs su žydų varymu į getus, taip pat žydų turto tvarkymo darbais – tai jis vykdė remdamasis Šiaulių apygardos komisaro H.Geweckės įsakymais. Tuo tarpu konkrečių duomenų, kad J.Noreika būtų masinių žydų operacijų dalyviu ar įsakinėtoju, nėra“, – kalbėjo istorikas, pažymėdamas, kad ši versija remiasi vieno išgyvenusio žydo liudijimu.
J.Noreika buvo susijęs su žydų varymu į getus, taip pat žydų turto tvarkymo darbais – tai jis vykdė remdamasis Šiaulių apygardos komisaro H.Geweckės įsakymais.
Remiantis istoriniais dokumentais, atsakomybė už Šiaulių žydų žudynes tenka vadinamajai nacistinės Vokietijos saugumo policijos A operatyvinei grupei, kuri organizavo ir pasitelkusi Šiaulių savisaugos batalioną, vykdė genocidą.
A.Rukšėnas pripažino, kad šios žudynės išties vyko J.Noreikai einant Šiaulių apskrities viršininko pareigas. Tačiau, anot istoriko, į žudynes buvo įtraukiamos įvairios policinės struktūros. Tuo tarpu apskrities viršininkas – tai civilinės valdžios institucija, kuriai tenka atsakomybė už žydų getizavimo bei turto tvarkymo procesus.
„Šiame M.Kretzmerio filme G.Gochinas teigia, kad būtent J.Noreika nužudė jo senelius. Iš tokio pareiškimo reikia suprasti, kad J.Noreika turėjo būti tiesioginis masinių žydų žudynių operacijos organizatorius ir konkretus dalyvis. Tačiau jokie istoriniai dokumentai šitokiu prielaidų nepatvirtina“, – 15min kalbėjo istorikas.
Subjektyvus kaltinimas be istorinio išmanymo
Filme taip pat nuskamba kaltinimai ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, kuris vadinamas „sukčių centru“, taip pat prilyginamas Pchenjano universitetui, šlovinančiam Šiaurės Korėjos „didvyrius“.
Istoriko A.Rukšėno manymu, šitokie kaltinimai yra pykčio ir negebėjimo priimti Centro atliktų tyrimų išvadų, neatitinkančių filmo herojų istorinio naratyvo supratimo.
Didžiausias šio filmo trūkumas, anot pašnekovo, kaip tik ir yra tai, kad jame nebuvo pasitelkti jokie profesionalūs istorikai, o jame remiamasi išimtinai dviejų pašnekovų interpretacijomis, kurios priimamos už gryną pinigą.
Filme nebuvo pasitelkti jokie profesionalūs istorikai, o jame remiamasi išimtinai dviejų pašnekovų interpretacijomis, kurios priimamos už gryną pinigą.
„Jokiu būdu nesakau, kad filmo kūrėjai turėjo remtis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro atliktais darbais. Jie galėjo čia pasitelkti garsų istoriką Saulių Sužiedėlį, paprašyti Ch.Dieckmanno pagalbos, išklausyti Vilniaus universiteto, Lietuvos istorijos instituto tyrėjų nuomonės ar pasikalbinti šią temą nagrinėjančius istorikus iš Didžiosios Britanijos, Vokietijos ar Izraelio. Tačiau objektyvios istorijos linijos filme išvis nėra. Nėra profesionalių istorikų balso, tik subjektyvūs Holokausto istorijos interpretavimai, kurie iš dalies prasilenkia su istoriografiniais faktais“, – teigė A.Rukšėnas.
Anot pašnekovo, filme metamas kaltinimas ir Lietuvos valstybei, Vyriausybei bei teismams, kurie, anot filmo herojų, sąmoningai perrašinėja Holokausto Lietuvoje istoriją, o tarp įvairių institucijų, jų teigimu, net egzistuoja „kažkoks sąmokslas“.
Dokumentinis filmas „J‘Accuse“ – subjektyvus kaltinimas be istorinio išmanymo.
„Tačiau jokio sąmokslo nėra, o tokios vizijos filmo herojams kyla tik dėl jų pačių istorijos neišmanymo. Jie net nesiekia nuodugniai tyrinėti istoriografijos šaltinių, į pagalbą nepasitelkia profesionalių istorikų. Šia prasme subjektyvius vertinimus jie iškelia aukščiau objektyvios istorinės medžiagos ir visiškai nepaiso fundamentalių Lietuvoje vykusio Holokausto istorijos tyrimų“, – teigė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro istorikas.
Anot A.Rukšėno, šis filmas įdomus kaip asmeninės Holokausto istorijos liudijimas, persmelktas jautrių emocijų.
Vis dėlto filmo herojai bei režisierius nesugebėjo to sujungti su istoriniais tyrimais ir paliko juos nuošalyje. Todėl, istoriko manymu, dokumentinis filmas „J‘Accuse“ – subjektyvus kaltinimas be istorinio išmanymo.