Daugiau rekomendacijų skaitykite specialiai 15min parengtoje multimedijoje.
S.Čelutka: „kas ir kaip nustato pusiausvyrą tarp saugumo ir laisvės?“
Vienas iš aštriausių iki balandžio 5 dienos virtuliai vyksiančio festivalio dokumentinių filmų – prancūzų režisieriaus Davido Dufresne „Smurto monopolis“ (The Monopoly of Violence), keliantis klausimus apie fizinį smurtą kaip priemonę pasipriešinimui slopinti.
Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo, filosofo dr. Simo Čelutkos, žiūrint šį filmą tam tikrame taške kyla labai nejauki mintis – tai, kaip Prancūzijos policija dorojosi su geltonosiomis liemenėmis, labai primena vaizdus iš Baltarusijos.
„Viena vertus, protu aiškiai atskiriame Prancūziją kaip liberaliąją demokratiją nuo Baltarusijos kaip autoritarizmo ar tironijos, bet šio filmo vizualinių įspūdžių paveikumas abi valstybes suartina. Tai verčia kelti bendresnius klausimus apie moderniosios valstybės kaip tokios prigimtį: kas ir kaip nustato pusiausvyrą tarp saugumo ir laisvės? Koks yra valstybės legitimumo pagrindas? Kokios yra piliečių pasipriešinimo ir politinio dalyvavimo sąlygos?“, – po filmo iškilusiais klausimais dalijasi S.Čelutka.
G.Masteikaitė: jautiesi tarsi vienas iš filmo šokėjų
Šokio energija ir intymiais pokalbiais persmelktame Patrico Chihos filme „Jei tai būtų meilė“ (If It Were Love) choreografė Gisèlė Vienne kartu su charizmatiškais šokėjais panyra į sulėtintą dešimtojo dešimtmečio reivo performansą.
Pasak Lietuvos šokio informacijos centro direktorės, tarptautinio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovės Gintarės Masteikaitės, žiūrint filmą aplanko jausmas, kad esi vienas iš šokėjų, o tave ir tavo reakcijas stebi pilnas teatras žiūrovų.
„Šis filmas ne tik suteikia unikalią galimybę pabūti ant scenos, bet ir pakviečia žiūrovus į labai intymią šokėjų aplinką, teatro ir gyvenimo užkulisius. Reivas, meilė, ekstazė, humoras, jaunystė, išsitrynusios ribos tarp realybės ir fantazijos, tarp atliekamo vaidmens ir šokėjo asmenybės. Viskas taip trapu, bet kartu ir labai pažįstama. Rekomenduoju tiems, kurie išsiilgo gyvo teatro patirties ir prisilietė prie reivo kultūros arba mėgsta šokius, kurie visada baigiasi pokalbiais brėkštant rytui“, – įspūdžiais dalijasi G.Masteikaitė.
J.Samulionytė: kiekviena šeima atras kažką artimo
Dokumentinėje šeimos sagoje „Valchenzė amžiams“ (Walchensee Forever) režisierė Janna Ji Wonders žiūrovus kviečia į nepaprastai asmenišką kelionę, apimančią keturių šeimos kartų moterų gyvenimus.
Pasak režisierės Jūratės Samulionytės, prieš kelerius metus kartu su seserimi Vilma sukūrusios filmą „Močiute, Guten Tag!“, šeimų istorijos yra tuo universalios, kad kiekvienas gali atrasti savo gyvenimo atspindžių.
„Mūsų filmas turi labai daug sąsajų su „Valchenzė amžiams“, kuriame taip pat daug teminių sluoksnių, tad kiekviena šeima atras kažką artimo. Gausiai naudojama asmeninė archyvinė medžiaga nukelia į pačius netikėčiausius pasaulio kampelius, kur herojės ieško savęs, keliauja, myli ir gyvena laisvą hipišką gyvenimą, mums postsovietiniame bloke mažai pažįstamą. Jei šį jautrų filmą kartu pažiūrėtų mama ir dukra, anūkė ir močiutė, neabejotinai prasidėtų ilgas pokalbis apie patirtis, nuslėptas šeimos istorijas, jaunystės nuotykius, kartų skirtumus. Po filmo natūraliai prisiminiau tetą iš Vokietijos, anytą ir jos šeimą, pagalvojau apie jų išgyvenimus“, – emocijomis dalijasi J.Samulionytė.
Režisieriai – apie „Aš esu Greta“ ir „Karti meilė“
Šiemet festivalio dokumentiniuose filmuose žiūrovai susitiks su viena iš labiausiai aptariamų pasaulio asmenybių ir leisis į kruizą Volgos upe kartu su meilės išsiilgusiais keleiviais.
Filme „Aš esu Greta“ (I am Greta) Nathanas Grossmanas kviečia iš arčiau pažinti garsiausią kovos su klimato kaita balsą – tyliąją Gretą Thunberg.
„Gretos karta pasiekė amžių, kai gali tapti politiškai aktyvesnė. Tai – lūžio taškas. Jie užaugo ir pajuto: „Nebegalime vien tik jaudintis, dabar mūsų laikas pakelti balsus“, – filmo aktualumą pabrėžia N.Grossmanas. Pasak režisieriaus, Greta suprato, kad filme parodytas kitas jos, kaip paprasto šilto žmogaus, įvaizdis gali tapti pavyzdžiu, jog kiekvienas gali prisidėti prie aplinkosaugos.
O režisierių Jerzy Sladkowskį dažnai įkvepia paprastos gyvenimiškos užuominos. Tai ypač juntama ir nostalgiškame filme „Karti meilė“ (Bitter love). Vieną porą laive režisierius nusprendė pasekti nugirdęs, kaip moteris kompanionui sako nekenčianti jo barzdos.
„Tai buvo vienintelis jos komentaras apie 21-erius metus trukusius jųdviejų santykius! Tokie komentarai atskleidžia personažus, – sako J. Sladkowskis. – Tarp paprastų žmonių ieškau ypatingų herojų, kurie kasdien grumiasi su gyvenimo kliūtimis. Klausausi jų pasakojimų, kol randu tinkamą.“
Režisieriai – apie „Notturno“ ir „Tapytoja ir vagis“
Kiti du dokumentinės programos filmai atskleis karo nualintų Viduriniųjų Rytų žmonių kasdienybę ir neįprastą tapytojos ir jos kūrinių vagies draugystės istoriją.
Skirtingas istorijas sujungęs į vieną pasakojimą italų režisierius Gianfranco Rosi filme „Notturno“ atvirai parodo tylų, kasdienį žmonių gyvenimą Irako, Kurdistano, Sirijos ir Libano pasieniuose.
„Visada sakau, kad filmas prasideda tuomet, kai baigiasi fotožurnalisto ar korespondento pareiga. Juk filmo tikslas nėra pateikti įvykį. Korespondentai nušviečia tuos pačius vaizdus, o mes nesužinome apie žmogiškąją pusę, nes tam nėra laiko. Jei pasiseka, karštos naujienos aptariamos ilgiausiai tris dienas. Man prireikė trejų metų“, – taip savo kūrinį apibūdina dokumentinio kino meistras G.Rosi.
Režisierius Benjaminas Ree įtraukia į Vidurio Europoje nutikusią neįtikėtiną istoriją, kuri skleidžiasi daugelyje festivalių žiūrovų simpatijas pelniusioje dramoje „Tapytoja ir vagis“ (The Painter and The Thief). Paklaustas, ar tai meilės istorija, režisierius susimąstė. „Pirmiausia tai filmas apie neįprastą draugystę, apie gydančią grožio ir empatijos galią, apie svarbą būti įvertintam, priimtam, tiesiog mylimam“, – teigė režisierius, daugiau nei trejus metus filmavęs pagrindinius filmo herojus.
Į kino istoriją patekę filmai
Unikalius dokumentinius pasakojimus pratęsia į kino istoriją patekę teminės festivalio programos „Veikti ar / ir būti?“ filmai.
„Pasidalydamas tikromis vaikų patirtimis, daugybei žmonių atskleidžiau, kaip atrodo tragiškai švaistomi jaunuolių gyvenimai. Filmas įkvėpė žmones savanoriauti prieglaudose, siekti socialinio darbuotojo profesijos arba jie tiesiog sužinojo, kad nėra vieninteliai, turintys problemų namuose“, – viename interviu teigė Martinas Bellas, filmo „Gatvės vaikai“ (Streetwise, 1984) režisierius. Jis atskleidė, kad filmo idėja siekė suteikti pažeidžiamiems paaugliams balsą, leisti žiūrovams patekti į šių vaikų pasaulį ir suvokti, ko reikia, kad išgyventum gatvėje.
Shirley Clarke sukurtas „Jason Holliday portretas“ (Portrait of Jason, 1967) nusipelnė kino maestro Ingmaro Bergmano komplimentų ⎯ jis filmą pavadino „nepaprasčiausiu kada nors matytu filmu“.
„Tikrai ketinau parodyti tam tikro įvykio kulminaciją... Žadėjau kuo ilgiau leisti Jasonui daryti, ką norėjo, o tada pareikalauti prisipažinti, papasakoti tiesą“, – atskleidžia režisierė. Filmo centre – ekstravagantiškas J. Holliday, kurio performatyvioji pažintis atspindi sudėtingą homoseksualių juodaodžių padėtį 7-ojo dešimtmečio JAV.
Visus dokumentinės programos filmus žiūrovai iki balandžio 5 dienos suras naujame virtualiajame „Kino pavasario“ kino teatre (filmai.kinopavasaris.lt), naujos kartos televizijos TELIA TV filmų nuomoje ir internetinėje namų kino platformoje „ŽMONĖS Cinema“
Projektą remia Lietuvos kino centras, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Festivalis „Kino pavasaris“ yra nepriklausoma privati iniciatyva.
Daugiau rekomendacijų skaitykite čia.